Ką daro kalbos redaktorius, arba Viskas, ką norėjote žinoti apie knygų rašymą ir redagavimą 

(#01) 2026 05 08, knygurasymas.lt

Bent kartą per mėnesį man į el. paštą įkrenta naujo kūrinio rankraštis su įprastu klausimu: „Kiek kainuotų knygos redagavimas ir per kiek padarytumėt?“

Ir nors rankraščio autorius kilniai leidžia pataisyti logikos, turinio klaidas ir pateikti pastabas, laiškelyje tarp eilučių jaučiu jo užtikrintumą, kad to neprireiks: logikos ar turinio klaidų neturėtų būti, kūrinys tobulas!

Didžioji dalis man siunčiamų rankraščių – fantasy, romantasy žanro kūryba su kažkur jau matytais siužetais ir personažais: paslaptingais atsiskyrėliais, atstumtaisiais, stebuklingų galių turėtojais, nepelnytai įkalintais teisybės ieškotojais, keršytojais, kerėtojais, magais, vilkais, valdovo nepripažintais sūnumis, maištaujančiomis dukromis, princesėmis, kurios nežino, kad yra princesės, kovotojais ir kovotojomis.

Labai dažnas autorius tiki, kad jo kūrinys parašytas nepriekaištingai. Jam ar jai taip sakė žinomi literatūros ekspertai ir draugai, kurie jau skaitė ir labai palankiai įvertino. Autorius tiki, kad literatūros pasaulis bus priblokštas ir sužavėtas, nes tokio kūrinio dar nebuvo, žmonija jo laukė. Jis jau regi savo knygą išleistą. Kai kurie net būna susiradę spaustuvę ir susitarę su influenceriais dėl knygos reklamos.

Liko tik maža smulkmena: reikia, kad redaktorė mikliai perbėgtų per tekstą, patikrintų gramatiką ir sudėtų kablelius. Ir pasakytų, kad kūrinys nuostabus. Kalbos redaktoriaus darbas įsivaizduojamas kaip tam tikras formalumas, atliekamas daug nesukant galvos, greitai ir nebrangiai. 

Tačiau aš nesistengiu būti patogi. Rankraščius vertinu ne kaip draugė ar giminaitė. Manęs neveikia autoriaus užuominos (subtilus spaudimas), kad kūrinys visiems patiko, vadinasi, turi patikti ir man. Autoriaus pasididžiavimas, kad sudėjo visą širdį kelerius metus rašydamas ir tobulindamas šedevrą (suprask, brandino kaip rūsyje geriausią vyną, galbūt jis net išsivalė nuo klaidų) yra sveikintinas, bet irgi neveikia. 

© Unsplash / Bruno B

Pradedu gilintis į atsiųstą kūrinį. Kelia nerimą 400–600 puslapių apimtis. Gerai istorijai tiek daug puslapių nereikia. Betgi visi dabar iš karto rašome bestselerį, tiesa? Vadinasi, jo turi būti daug. Jis bus išverstas mažiausiai į 150 kalbų ir pagal jį Holivude bus pastatytas filmas. 

Nuo pat pirmų eilučių pasipila logikos prieštaravimų kupinas turinys, kažkur jau skaitytos klišės ir nevykę bandymai kurti intrigą (veikėjas naktį įsibrauna į pilį, o pilies viduje radęs pirmą langą, pro jį iššoka, viskas). Paredaguoju kelis puslapius, greitai įsitikinu, kad „nieko nebus“, ir sustoju. 

Kad autoriaus nepalikčiau nežinioje ir neatrodytų, jog atsainiai peržiūrėjau ar tyčia laužau sparnus užgimstančiam talentui, elgiuosi profesionaliai iki galo: išsamiai pakomentuoju trūkumus, aptariu taisytinas vietas (kartais atrodo, kad pastabas rašau atidžiau ir atsakingiau negu pats autorius savo romaną) ir grąžinu, sakydama, kad redaguoti dar anksti, reikia padirbėti su turiniu. 

Reakcija? Šokas. Pirminis entuziazmas, kai rašytojas mintyse jau dalijo skaitytojams autografus ir interviu, išblėsta, nuotaika pasikeičia. Jis aiškiai tikėjosi kitokio vertinimo. Juk artimieji ir autoritetai įvertino puikiai! 

Siųsdamas rankraštį autorius vylėsi, kad didžiausias trūkumas bus ne vietoje padėtas kablelis, bet štai redaktorė baksnoja į sakinius ir klausia, ar čia tas pats veikėjas, ar jau kitas, kaip raitelis sugebėjo prie pilies vartų iš miško prijoti du kartus ir kodėl personažas keliasi nuo žemės, nors nebuvo pargriuvęs. 

Vieno rankraščio autorė kažkodėl atvirai nekentė savo personažo, tiksliau, labai nevykusiai mėgino skaitytojams parodyti, kad jis yra neigiamas, vartodama žodžius: „šlykščiai išsiviepė“, „nusiviepė“, „pažiūrėjo surūgęs“. Paklausiau, iš kur tokia panieka, – perskaičiau 20 puslapių, o vis dar nesuprantu, ką blogo tas personažas yra padaręs. Rašytojo simpatija ar antipatija savo sukurtam veikėjui neturi būti juntama, rašytojas turi būti neutralus. 

Kitame fantastikos žanro epizode personažai vis krūpčiojo ir bijojo, kad vienas kito neišprievartautų. Tuose pasauliuose nėra nei laikraščių, nei išmaniųjų telefonų, kaipgi personažai, pirmą kartą vieni kitus matydami, nustato, kad priešais juos – pagarsėję prievartautojai? Pilies skalbėjos įtarimus dėl nepažįstamo aštuoniolikmečio ketinimų na dar galiu suprasti, bet kodėl tas kuklus aštuoniolikmetis nuogąstauja dėl tokių pačių senyvos skalbėjos kėslų jo atžvilgiu, neaišku.

Vieni autoriai suglumę padėkoja, pripažįsta, kad pastabos geros, žada tekstą tobulinti, kiti susigėsta, įsižeidžia, dingsta nepadėkoję. Gal jau buvo savo aplinkoje apsiskelbę, kad tuoj tuoj išleis knygą. O dabar teks visiems aiškinti, kad knygos pristatymas atidedamas.

© Unsplash / Pew Nguyen

Kodėl dūžta viltys? Galbūt beatodairiškai palaikanti aplinka paverčia autorių literatūros genijumi savo paties akyse? Juk gyvename visuomenėje, kur čempionų medaliai kabinami sportininkams dar neišvykus į čempionatą. O gal save apgavo patys rankraščių autoriai, kai pirmiausia kreipėsi įvertinimo į sau patogius autoritetus?

Atsargiai pasidomėjus, kas gi buvo tie „žinomi literatūros ekspertai“, palankiai įvertinę tokį... (siaubingą, bet autoriams to nesakau) rankraštį, paaiškėja, kad tas didis autoritetas, kurio nuomonės teiravosi rankraščio autorė, tėra saujelei fantastikos gerbėjų žinomas interneto forumo lyderis, kadaise kažkur savo lėšomis išleidęs lėkštą, prieš tai visų leidyklų vieningai atmestą kūrinį, ir ta jo išleista knyga susilaukė komentaro iš turbūt vienintelio pirkėjo ir skaitytojo, pajutusio pilietinę pareigą įspėti kitus, kad šito šlamšto nepirktų, mat rašytojas paprasčiausiai pamiršo pabaigti kūrinį, – siužetas netikėtai nutrūksta, pabaigos nėra, ir apviltam skaitytojui liko jausmas, kad nusipirko ne knygą, o ištrauką kažkokio per klaidą išspausdinto juodraščio. 

Štai tokie jaunųjų lietuvių rašytojų autoritetai, štai tokius stabus susiranda, garbina, skaito jų gaminamą makulatūrą ir iš jos mokosi rašyti, paskui tų mažaraščių dievukų nuomonės apie savo rankraštį klausia. Aišku, „ekspertai“ pasijunta pakalbinti ir „autoritetingai“ išsako savo „ekspertinę“ nuomonę. 

Panašias, iš anksto palankiai nusiteikusias palaikymo komandas turi meilės ir sekso romanų rašytojos. Jos sutartinai dūzgia savo burbuluose – interneto forumuose, knygų tinklaraščiuose ir tikisi būti pastebėtos. Iš pradžių susiburia kaip tokių romanų skaitytojos, paskui, tų romanų įkvėptos, pačios tampa rašytojomis, o tada neišvengiamai – viena kitos „beta“ skaitytojomis ir internetinėmis apžvalgininkėmis, el. knygynų atsiliepimų skiltyse paeiliui apsidalijančiomis, žinoma, tik aukščiausiais įvertinimais. 

Kiek jų rekomendacijos objektyvios ir patikimos, galima numanyti. Bet aš ir nesakau, kad knygas turi rašyti ir skaityti tik aukštų idealų intelektualai.

♥

Grąžindama rankraštį taisyti ir siūlydama atsiųsti vėliau, širdyje dažniausiai tikiuosi, kad autorius pas mane nebegrįš. Jei rankraštis būtų neblogas ir jam nedaug trūktų iki gero kūrinio, aš tikrai jį būčiau pasilikusi ir suredagavusi, užkamšiusi turinio spragas. Tačiau dažnai jokio talento neįžvelgiu ir nenoriu su tuo neperspektyviu rankraščiu turėti reikalų.

Pirma, žinau, kad autorius nesusitvarkys, nes taisyti reikia labai daug, o mano profesinė nuojauta kužda, kad autorius, kaip sakoma atrankoje į baleto mokyklą, „neturi duomenų“. Antra, rankraštis nuo pirmų eilučių ne įtraukia, o atstumia, kelia daug neaiškumų, dėl kurių darosi sunku sekti siužetą. Trečia, neperspektyvaus rankraščio šlifavimas man kainuotų daug laiko (rankraštį skaitau skersai išilgai daugybę kartų), o autoriui – daug pinigų. Naudotis situacija ir imti pinigus už tuščių vilčių puoselėjimą man neleidžia sąžinė. Galiu pasakyti ir kitaip: mano kompetencija per didelė, kad šlifuočiau prastus rankraščius.

Kai profesionali redaktorė sako, kad kūrinį publikuoti dar anksti, tikėkite, nors ir nemalonu. Patyrusi redaktorė yra skaičiusi šimtus rankraščių (kai kuriais atvejais – perrašiusi šimtus prastų vertimų) ir žino, kaip skamba gerai „sukalta“ knyga. Jei jūsų rankraštį atmetė leidykla, ir ne viena, irgi priimkite tai kaip rimtą signalą – leidyklos tikrai nebūtų praleidusios progos jus išgarsinti ir gerai uždirbti. 

Bet nenusiminkite. Jūs galite manęs neklausyti ir susirasti sau patogią redaktorę, kuri tik sudės kablelius. Apskritai, jei jums labai dega ir turite krūvą pinigų, galite kaip tas fantastų forumo lyderis išleisti knygą be redaktorės ir be leidyklos pagalbos – parašę kūrinį neškite tiesiai į spaustuvę, kur turinio niekas netikrina. Visiškai teisingai sakoma: šiais laikais išleisti knygą gali kiekvienas!

Tik reikia žinoti, ką ta galimybė reiškia ir kokia jos kaina. Užsispyrėliai, kurie nepaklausė mano perspėjimo, kad knygos niekas nepirks, ir vis tiek ją išleido, jau kelerius metus kabo „Amazon“ platformoje ir lietuviškuose el. knygynuose, prisirašę sau palankių atsiliepimų, tik nepardavę nė vieno egzemplioriaus.

Daugiau apie lietuvių autorių rankraščius ir jų trūkumus skaitykite: LIETUVIAI RAŠO

© Rūta Rani-Andersen
knygura@gmail.com
Nuotr. autorės

KAS TA GRAFOMANIJA. Jūs – grafomanas ar tik prastų tekstų rašytojas?

Grafomanija vadiname menkavertę literatūrą, o tokios literatūros autorius – grafomanais. Iš tiesų grafomanija – tai liguistas, nevaldomas potraukis rašyti. Žmogus, sergantis grafomanija, jaučia nepaprastą poreikį nuolat kurti tekstus, dažnai nesvarbu, kokios jie yra kokybės. 

Ką rašo lietuviai, arba Kodėl jūsų rankraštis netaps knyga (18+)

Jauni žmonės mėgsta rašyti fantastinę literatūrą. Moterys rašo asmeninės patirties kupinus meilės ir erotinius romanus, psichologijos ir saviugdos knygas; vyrai – kelionių, pedagoginės, psichologinės, istorinės pakraipos knygas, brandaus amžiaus žmonės – savo gyvenimo istorijas, poeziją. Grafikos dizaineriai mėgsta kurti knygas vaikams. 

„Pataupykime ant redaktorės“, arba Šimtai būdų nuvertinti redaktoriaus darbą

Kiekvienam nepriklausomam, individualiai dirbančiam kalbos redaktoriui tenka būti savo paties vadybininku ir derybininku. Laikui bėgant susikuriame taisykles – kam ir už kokią kainą dirbti, kuriems užsakymams teikti pirmenybę, kokių darbų atsisakyti. Čia dalinuosi savo patirtimi ir patarimais, į ką atkreipti dėmesį. Pravers ne tik redaktoriams. 

KNYGŲ APŽVALGOS. Žanras, kuris nepasiteisino, arba Kiek kainuoja nupirktas triukšmas?

Laukiantiems tradicinės knygų apžvalgos teks truputį nusivilti. Šis tinklaraštis nenuspėjamas, jis niekam nepataikauja, jis plaukia sava kryptimi. Knygų apžvalgas, recenzijas ir atsiliepimus laikau žlugusiu interneto žanru, dėl to kaltinu socialinius tinklus, kurie išmokė mus triukšmingai pardavinėti gražiai įpakuotą nieką.