RAŠYMO KURSAI. Moko rašyti knygas ar parduoda iliuzijas? Ir kas tas rašytojo blokas?

Rašymo kursuose išgirsite arba jau išgirdote, kad „parašyti knygą gali kiekvienas“, vadinasi, jūs taip pat. Kūrybinėse dirbtuvėse vyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, jus giria, skatina, sako, kad esate beveik rašytojas. Po kursų jaučiatės pakylėti. Parašyti knygą išties atrodo taip paprasta.

Jei ne pažadas išmokyti žmones rašyti ir išleisti knygas, kursai nesulauktų lankytojų. Daugelio mokymo kursų (verslų) tikslas – sužadinti viltį, prisivilioti, pamaitinti iliuzijomis, esą viskas ranka pasiekiama, reikia tik truputį pasistengti. O jei dar kursus veda kokia nors iš ekranų pažįstama būtybė, nepaprastai reikšmingo „Stebuklingo tušinuko“ ar „mygtuko“ konkurso laimėtoja, išleidusi vieną gerą knygą!

Ir tris prastas. Bet nesvarbu. Garsus vardas garantuotai pritraukia lankytojų, ir šie turbūt savęs nepaklausia, o ko gi mane gali išmokyti asmuo, rašęs ir matęs vien savo tekstus, galintis kalbėti taip pat tik apie savo tekstus, ir kurio penktos knygos nebeperka net ištikimiausi skaitytojai?

Na gerai. Euforijai po užsiėmimų atslūgus grįžtate į realybę ir jums kyla dar daugiau abejonių nei anksčiau: jei rašyti gali kiekvienas – jei rašyti taip lengva – kodėl aš vėl užstrigau ir vėl nežinau, kaip rašyti? Kodėl po kūrybinių dirbtuvių rašyti dar sunkiau? Ar einu teisingu keliu? Gal ko nesupratau?

Viena pripažinimo trokštanti autorė aplankė turbūt visas įmanomas rašymo dirbtuves Lietuvoje ir toliau blaškėsi, kol vieną dieną internete susirado mane. Kelių šimtų puslapių rankraštis, kurį ji man atsiuntė įvertinti, nežadėjo nieko gero – daugiau kaip 600 puslapių suspaustu šriftu.

Keliskart paklausta, apie ką knyga, autorė nesugebėjo paaiškinti. Man tai ryškus signalas, kad į mane kreipėsi grafomanas arba tiesiog žmogus, kuriam yra labai blogai. Grafomanai nežino, kodėl rašo, nesugeba pristatyti savo knygos. Vietoj mano prašomų 2–3 sakinių parašo du tris žodžius: „na, žmonės, įvykiai“. Leidyklos tokius rankraščius atmeta iš karto: neaišku kas nukrito iš dangaus su 600 puslapių neaišku ko ir nesugeba paaiškinti, ką parašė.

Bet autorė degė noru rašyti, išleisti knygą, ir ne vieną, – sakė, stalčiuje guli dar trys rankraščiai. Ir dar sakė, kad rankraštis jos aplinkoje labai gerai įvertintas. Apie šią artimųjų „meškos“ paslaugą girdžiu labai dažnai. Savo talentu įtikėję, didybės sparnus išskleidę kūrėjai kreipiasi į redaktorių tikėdamiesi jau ne pastabų, o formalaus palaiminimo. Jie neketina aptarinėti kūrinio, dar padirbėti su rankraščiu. Jie nori kuo greičiau matyti savo knygą išspausdintą.

Bendraujant su autore buvo aišku, kad ją apėmęs nepaprastai stiprus, nenumaldomas noras išsikalbėti, rašyti bet ką. Rašymas buvo pagalbos šauksmas, troškimas būti išgirstai, ieškojimas indo, į kurį būtų galima viską išpilti, nes širdyje labai daug sukaupta. Suredagavau teksto pradžią ir parodžiau, kiek daug kyla klausimų dėl turinio, kiek daug reikia dirbti, pildyti, keisti. O gal padaryti rašymo pertrauką.

© Eugenia Pankiv / Unsplash

Kursai rašyti knygos neišmokys. Tiesos apie jūsų kūrybines galimybes irgi nepasakys – nedrįsta užgauti pinigus sumokėjusių klausytojų jausmų, neturi kompetencijų ir, būkim atviri, niekas ten neturi noro gilintis į jūsų kūrybinius ieškojimus. Niekas neketina prisiimti atsakomybės už viltį, kuria jums šlaksto galvą.

Rašymo (investavimo, psichologijos ir kt.) kursų leitmotyvas toks: „Jūs visi galite būti tokie kaip aš ir visko pasiekti, reikia tik labai nedaug: nusipirkite mano kursus, paskaitą arba knygą ir sužinosite.“ Tai visokio plauko koučerių, mentorių ir informacinių čigonų veiklos esmė (sumokėkite ir aš pasakysiu, kaip praturtėti, ištekėti, sulieknėti, išgyti, išleisti bestselerį, susirasti svajonių darbą, tapti žvaigždėmis, milijonieriais ir t. t.). Jei tie kursai ir mokymai veiktų, visi jau seniai būtume milijonieriai, rašytojai, žvaigždės, gražūs, sveiki ir jauni. Kur pačių koučerių bestseleriai, milijonai?

Yra daugybė žmonių, kurie neturi rašymo talento, ir jokie kursai jiems nepadės. Jau vien tai, kad ieškote, kas pamokys, kaip „teisingai“ rašyti, rodo, kad einate ne tuo keliu. Veikiausiai norite rašyti „kaip kažkas“, pakartoti kažkieno sėkmę. O gal turite daug laiko ir norite lankyti kokius nors užsiėmimus.

Kursų rengėjai atlieka savo programą, dalija rašymo receptus, su klaidomis išrašo beverčius sertifikatus, o ką darysite kursus baigę – jūsų reikalas. Visa, kas ten kalbama, atrodo labai suprantama, nes atkartoja tai, ką klausytojai (ypač – linkę į grafomaniją) nori girdėti. Tačiau niekas ten nedirba su jumis ir jūsų kūriniu individualiai. Rašymas – laiko rėmų neturintis individualus užsiėmimas. Kūrybos receptai individualūs.

Iš tiesų jūs galite rašyti, ką norite, kaip norite, kiek norite. Rašykite, net jei neturite talento ir net jei patys paskui nenorite skaityti, ką parašėte. Jūs neturite įtikti jokiai kursų vedėjai, jokiai redaktorei, jokiai leidėjai. Nemanykite, kad turite rašyti kaip didieji rašytojai, rašyti kaip kažkas. Rašykite sau, savo malonumui. Sukurkite naują kūrybos žanrą.

Rašykite, tik skirkite sąvokas „rašyti knygą“ ir „išleisti knygą“. Atsikratykite minties, kad kiekvienas literatūrinis pastenėjimas turi virsti spaustuvės dažais kvepiančia knyga ir banko sąskaita su šešiais nuliais. Atsipalaiduokite. Žmonija nieko nepraras nepaturėjusi jūsų knygos ar teksto. Žmonija neskolinga jums savo dėmesio, pripažinimo ir pinigų.

Jums tik atrodo, kad visi rašo ir parašo knygas, spausdina, parduoda. Supraskite: tai, ką matote išspausdinta, yra tik maža ledkalnio viršūnė. Visame pasaulyje dėl įvairių priežasčių daugybė tekstų neišvysta dienos šviesos, daugybė autorių taip ir lieka niekada neišleidę knygos. Neišsipildžiusių rašytojų yra gerokai daugiau nei išsipildžiusių. Tik pagalvokite apie tai.

Mano minėta grafomaniško rankraščio autorė rašymo kursuose ir dirbtuvėse iš tiesų ieškojo ne žmogaus, kuris eilinį kartą paplotų jai per petį ir pameluotų: „Rašyk, rašyk, tu puiki rašytoja.“ Jos pasąmonė ieškojo ko nors, kas ją permatytų, sustabdytų ir pasakytų apie jos rankraštį tiesą, kurią širdies kertelėje ji jau žinojo: „O gal visai nebūtina tapti rašytoja ir leisti knygą?“

Devynis kartus mokėjusi už saldų melą, dešimtą kartą ji išgirdo paprastą tiesą nemokamai. Ilgai kitų klaidinta, iš pradžių nepatikliai į mane žiūrėjusi (nes kalbėjau ne kaip visi) moteris pamažu nusiramino ir galų gale pripažino, kad jos tekstas išties turėjo trūkumų. Knygos rašymą atidėjo. Tiesa išlaisvino.

Mudvi dar kurį laiką susirašinėjome. Vėliau el. knygyne mačiau, kad ji vis dėlto išleido knygą. Bet tai buvo kita knyga. Turbūt viena iš tų trijų, iš stalčiaus.

♥

Rašau, redaguoju daug metų, bet rašymo kursų nerengiu. Tai būtų tas pat, kaip mokyti kvėpuoti, mąstyti arba aiškinti, kas jūsų namuose kur turi stovėti. Mano pagalba konkreti ir praktiška – suredaguoju dalį rankraščio, pakoreguoju kalbos stilių, parodau, kaip turi plaukti tekstas, kokių klausimų gali kilti skaitytojui, paaiškinu, ką ir kodėl reikėtų keisti, kuria kryptimi eiti, galbūt kai ką perrašyti.

Dirbu tik su jau parašytais tekstais. Jei matau, kad kūrinys neperspektyvus, tuščių vilčių nepuoselėju. Kartais užtenka autoriaus paklausti: „Kodėl jūs sugalvojote parašyti knygą?“ Arba: „O kam tai gali būti įdomu?“ Paaiškėja, kad jis ar ji atsakymo neturi. Kad ir ką autorius iš manęs išgirsta, anksčiau ar vėliau pasijunta lyg laivas, pagaliau atplaukęs į reikiamą uostą.

Kas gi tas „rašytojo blokas“? Mano žvilgsnis

Beveik visada už nenumaldomo noro rašyti slepiasi kokia nors neišsakyta problema, gili praeities trauma. Rašymo, kaip ir tapybos, šokio, vaidybos, poezijos, dainų kūrimo ir kitų menų, taip pat ne menų – alinančio sporto, dietų, kūno transformacijų, priklausomybių – griebiamasi kaip terapijos, kaip pabėgimo, kaip vilties, kaip sprendimo.

Dažnas autorius anksti vaikystėje patyrė, kas yra smurtas, skurdas, netektys, barniai, nepriežiūra, prievarta, mažų mažiausiai – emocinis tėvų šaltumas, skyrybos, ligos, fizinės traumos. Aš tai matau rankraščiuose. Kai kurių nuolatinių mano autorių kūriniuose būtinai „dalyvauja“ alkoholis, išgeriantis personažas. Jaučiamas tam tikras autoriaus išmanymas, kaip alkoholikas elgiasi, kaip kalba jo artimieji.

Kai kurie autoriai ir neslepia, kad, pavyzdžiui, augo alkoholikų šeimoje, patyrė tėvo smurtą, dabar serga depresija ir rašo knygas „į stalčių“. Vienas autorius gražiai ir liūdnai aprašė mažo berniuko naktį ant malkų krūvos, nes vaikystėje pats buvo girto tėvo išvarytas iš namų ir nakvojo lauke.

Žydų kilmės psichologas Michailas Labkovskis teigia, kad jei ne gilūs sukrėtimai, stiprūs išgyvenimai ir dvasinės ligos, pasaulis šiandien neturėtų dailės, muzikos, kino, teatro ir literatūros šedevrų. Visus juos kūrė žmonės, turintys sužeistą kūną arba sielą, sudėtingą charakterį, draskomi pasirinkimų naštos, kaltės, skausmo, skolų, nepriteklių. Tokius vadiname „trenktais“. Čiurlionis, Žemaitė, Van Gogas, Van Bethovenas, Modiljanis, Lotrekas, Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, Hemingvėjus ir daugybė kitų.

Jei tikėsime šių laikų legenda, „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling buvo vos galą su galu sudurianti vieniša motina. Moterų kūrybą dažnai padiktuoja psichiką žalojantys santykiai su narcizu. Rašydamos jos atiduoda savo istoriją pagrindinei veikėjai, stebi įvykius tarsi iš šalies ir mėgina rasti atsakymą į klausimą „kas su manimi negerai“. Matau jų asmenines istorijas tarp eilučių, skaitydama net ir pasakų rankraščius galiu pasakyti, kokią traumą autorė nešiojasi. Būna, kad konvejeriu parašo net kelias knygas, bet vis dar neužčiuopia atsakymo. Nors jis toks akivaizdus.

Jei degate noru rašyti, nešiojatės daug neatsakytų klausimų.

Prieš dešimtmetį aš pati išgyvenau dramatiškų, kone mistiškų įvykių kupiną laikotarpį, kuris atnešė daug sukrėtimų, nuo kurių, kaip tuo metu atrodė, niekada neatsigausiu ir jau nebūsiu tokia, kokia buvau. Ir jei kas nors tuo metu paklausdavo, kaip gyvenu, automatiškai atsakydavau: „Žinok, galėčiau knygą parašyti“ arba „Kada nors parašysiu apie tai knygą ir papasakosiu.“

Iš tiesų to meto įvykiai galvoje darniai gulė į knygą, kuri, atrodė, bus tobula – įtraukianti, plečianti akiratį, visuomenei naudinga ir turinti labai netikėtą, įdomią pabaigą. Tik aš niekaip neprisiruošiau pradėti tos knygos rašyti. Pirmenybę teikiau svarbiausiems darbams, atrodė, knyga palauks, juk ji visada mano galvoje. Taip praėjo keleri metai, o aš vis neprisėdau. Pagalvodavau, kad štai jau ketvirti metai „rašau“ knygą, štai jau šešeri, štai jau aštuoneri... Šiemet bus dešimt, o knygos nėra.

Tas mano gyvenimo laikotarpis iš tiesų turėjo knygos vertą pabaigą – radau atsakymus į daugelį sau svarbių klausimų. Atradimai viską sudėjo į vietas. Ir tik neseniai su nuostaba suvokiau, kad kaip tik ši priežastis – atsakymų atradimas ir paskui ateinantis nusiraminimo jausmas – man ir neleidžia rašyti knygos. Rašyti man jau nebereikia.

Kai atrandate atsakymą ar ilgai kamavusios problemos sprendimą, staiga nebelieka nerimo, kuris prieš tai veržte veržėsi lauk, reikalavo būti išrašomas. Rašyti nebesinori, nebeišeina. Nesvarbu, ar įpusėjote, ar nė nepradėjote. Pasąmonė signalizuoja, kad problema išspręsta – atsakymas jau atėjo. O jums atrodo, kad ne viską pasakėte, reikia rašyti toliau, tik negalite, jums turbūt kažkas atsitiko. Tai vadinate rašymo bloku.

Vadinasi, čia ir reikia sustoti. Čia ir yra jūsų teksto pabaiga. Nebūtina dirbtinai primarginti daug puslapių, silpną mėgėjišką kūrinį nutempti iki galo, kad atrodytų solidus produktas, kurį visi turės skaityti. Negalvokite apie rezultatą, susitelkite į procesą. Pirmiausia suvokite, kodėl iš tiesų pradėjote rašyti. Kai atsakysite į šį klausimą, galbūt taps aišku, kodėl sustojote.

Kartais net labai žinomiems autoriams užtenka jėgų ir fantazijos tik pusei knygos. Esu mačiusi rankraščių, garsių knygų vertimų su labai nevykusia, raukte užraukta pabaiga. Britų rašytojas Johnas Fowlesas (1926–2005) „Mago“ pabaigą yra perrašęs porą kartų, yra išėję du ar trys leidimai, kurie baigiasi skirtingai. Nežinau, kurią iš tų versijų redagavau (taisiau vertimą) leidyklai 2022 m., bet kūrinio pabaiga tikrai nuvilianti, lyg už ausų pritempta, lyg įklijuota iš kito siužeto.

Matyt, autorius ilgai rašė, mėgavosi kūrybos procesu ir jautėsi turįs ką papasakoti (jaučiasi autobiografinės detalės), o įpusėjus kūrinį jo gyvenimo situacija smarkiai pasikeitė, tam tikri dalykai tapo neaktualūs, ir rašymo variklis sustojo. Staiga jis nebeturėjo ką pasakyti. Vis dėlto teko knygą kaip nors užbaigti, nes buvo jau žinomas rašytojas, turėjo sutartį su leidykla, gyveno iš rašymo ir parduodamų tiražų.

Jūs irgi esate skaitę knygų, įdomių tik iki pusės. Geriau jau niekada nebūtų buvusios išleistos, tiesa? Laimė, jūs nesate J. Fowlesas, sutartis su leidykla jūsų neįpareigoja būtinai ką nors išgimdyti iki galo. Tad labai nenusiminkite, jei jūsų knyga liks nebaigta rašyti ir nuguls stalčiuje ar kompiuterio atmintyje. Galvokite apie tai, ką jums davė ir kaip jus pakeitė pats rašymo procesas.

♥

Neseniai turėjau progą savo įžvalga apie vadinamąjį rašytojo bloką pasidalinti su viena autore, kuri manęs paprašė padėti užbaigti psichologinės saviugdos knygą. Moteris ne rašytoja ir ne psichologė, aš supratau, kad tema, kuria ji rašo, aktuali jai asmeniškai. Taip užgulė širdį, kad reikėjo tą sunkumą kur nors išlieti ir paversti savo užrašus knyga.

Taigi rašydama ji sustojo ir jai tapo neramu. Kaip ir daugeliui rašančiųjų, jai turbūt atrodė, kad rašyti duota ne kiekvienam, tai dovana iš aukščiau. Todėl tekstą būtinai reikia pabaigti, ir ne bet kaip, o įspūdingai. Reikia ką nors protingo pasakyti. Juk visuomenė, kaip mama ar mokytoja vaikystėje, pabars ar išjuoks prieš klasę, jei pradėjai ir nebaigei. Galų gale – „kiti parašo, nejaugi aš neparašysiu?“

Moteris rimtai svarstė, kad ją, matyt, ištiko vadinamasis rašytojo blokas. Gal reikia kokius kursus palankyti? (Čia kaip vaistų išgerti?) Išklausiau ją ir pasakiau: „Jokio bloko nėra. Jūs radote atsakymą, kurio ieškojote. Nebeliko įtampos, todėl ir liovėtės rašyti.“

Autorė sutriko. Juk negali būti taip paprasta. Jaučiau, kad iš manęs ji tikėjosi kokių nors „atblokavimo“ pratimų, stebuklingų receptų, momentinio poveikio triukų, motyvacinių frazių, patapšnojimo per petį, – viso to, kas dosniai dalijama rašeivų rengiamuose rašymo kursuose, seminaruose, dirbtuvėse, stovyklose, akademijose ir buduaruose.

Šių laikų bruožas – visada ko nors siekti, visada ką nors su savimi daryti, kad paskui galėtum rezultatą nufotografuoti, įkelti į soc. tinklą kaip į vitriną ir pasigirti. Šių laikų mantra – „reikia keistis, tobulėti“. Tik tai daroma per jėgą, nes norisi rezultato greitai. Jei tingi ar nesiseka – persilaužk, prisiversk. Jei kūnas ir protas signalizuoja norą pailsėti – ignoruok, neklausyk, dar daugiau dirbk, kol iš savęs ką nors išspausi.

Atsipalaiduokite. Sustoti kartais irgi reiškia eiti į priekį.

Mano atsakymas autorei buvo paprastas. Knygos leisti nereikia. Pašalinėms akims jos nereikia. Knygą ji rašė sau, nes knygos rašymas visada yra autoterapija. Ir kažkur tame procese atėjo atsakymas, kurio ji taip ieškojo.

Ar mano paaiškinimas ją įtikino? Nespėjau paklausti.