„Pataupykime ant redaktorės“, arba Šimtai būdų nuvertinti kalbos redaktoriaus darbą

Kiekvienam nepriklausomam, individualiai dirbančiam kalbos redaktoriui tenka pabūti savo paties vadybininku, derybininku, finansininku. Laikui bėgant susikuriame taisykles – kam ir už kokią kainą dirbti, kuriems užsakymams teikti pirmenybę, kokių klientų atsisakyti ir už kokią sumą „nė nesikelti iš lovos“. Čia dalinuosi savo patirtimi ir patarimais, į ką atkreipti dėmesį. Pravers ne tik redaktoriams.

Užsakovas primeta taisykles

Nekilnojamojo turto pardavėjas paprašė, kad suredaguočiau jo straipsnį apie pajūrio statybų projektą. Įprastai man el. paštu siunčiami rankraščiai, o šis žmogus atsiuntė tik vieną eilutę – tai buvo nuoroda į internetinę redagavimo platformą. Joje visi prisijungusieji realiu laiku gali matyti ir taisyti įkeltą tekstą.

Man tai buvo nauja, bet ilgai negalvodama prisijungiau ir pradėjau redaguoti. Tačiau keistai pasijutau: redaguoju kažkur ore. Pamaniau, o kas, jei atėjus laikui susimokėti užsakovas pareikš, kad nieko man nesiuntė ir neprašė? Negalėsiu įrodyti, kad redagavau.

Truputį keista buvo ir tai, kad jis visiškai nesidomėjo, kiek kainuos redagavimas, nepasisiūlė sumokėti iš anksto (normalu ir teisinga, kad užsakovas iškelia šį klausimą pirmas). Todėl atsijungiau nuo tos platformos ir biurokratiškai paprašiau atsiųsti tekstą į el. paštą „Word“ formatu.

Toks atsargumas pravertė. NT pardavėjas atsiuntė tekstą į el. paštą, sutvarkiau, papildžiau, jis liko labai patenkintas. Tik vis dar nerodė noro atsiskaityti. Porą dienų palaukusi, paskambinau ir priminiau. Jaučiau, kad kitame ryšio gale žmogus nuoširdžiai nustebo: nejau už tai reikia mokėti?!

Iš dalies jį suprantu. Teksto redagavimas atrodo tokia neapčiuopiama paslauga – redaktorius ištraukia žodį iš galvos lyg fokusininkas triušį iš kepurės. Be to, naujosios platformos ir programėlės leidžia vienu metu keliems žmonėms rašyti ir redaguoti tekstą taip lengvai ir betarpiškai, kad visa procedūra atrodo kaip draugiškas virtualus susirašinėjimas, už kurį pinigai, aišku, neimami.

Turbūt brokeriui atrodė, kad paskelbiau savo kontaktus internete iš geros širdies ir štai taip visiems nemokamai atsakinėju, o tai, ką jam padėjau parašyti, buvo dar ne darbas, tik šiaip pataisiau ten kažką.

Užsakovas atsiskaitė, o aš gavau pamoką – visada redaguoti sau patogiu, įprastu formatu ir nepakliūti į situaciją, kurios negalėsiu suvaldyti. Man viskas turi būti aišku ir suprantama nuo pradžių. Technologijų naujovės yra gerai, jei visiškai jas supranti ir moki naudotis taip, kad nenukentėtum.

Dabar visada prašau atsiųsti medžiagą „Word“ formatu į el. paštą ir niekaip kitaip. Turiu aiškiai matyti teksto apimtį, pradžią, pabaigą ir kokybę, kad pasakyčiau, kiek kainuos redagavimas, o užsakovas turės aiškiai matyti, ką jo tekste taisiau. Kas neturi savų taisyklių, žaidžia pagal svetimas ir... pralaimi.

Keičia sąlygas darbui įpusėjus

Redagavau tekstus pažangiai technologijų įmonei. Visą pusmetį jie man siuntė tekstus „Word“ formatu, aš suredagavusi siųsdavau jiems atgal. Jie įkeldavo tekstus į savo kuriamą programėlę, vėl atsiųsdavo, kad peržiūrėčiau, ar viskas gerai. Projekto pabaigoje įmonė įkėlė mano sutvarkytus tekstus į dar kitą platformą ir paprašė paskutinį kartą peržiūrėti, ar nėra klaidų. Atsiuntė registracijos ir naudojimosi instrukcijas.

Man tai buvo baisiai neparanku. Perprasti naują sistemą, išmokti joje sužymėti klaidas reikėjo brangaus laiko, negana to, skaityti tuos pusmečio tekstus turėjau... nemokamai. Nebuvo laiko ir noro gilintis. Tvarkyti tekstus jų prašomu būdu reiškė eiti sudėtingu aplinkiniu keliu. Pasiūliau grįžti prie man patogesnių formatų, bet jiems jau netiko.

Nuo čia toliau dirbti atsisakiau. Nebuvome aptarę, kad keisis sąlygos, turėsiu kažkur registruotis, kažką perprasti. Atsisakiau ir todėl, kad visą laiką bendravau su rusakalbe vadybininke, kuri priimdavo mano redaguotus tekstus, o įkėlusi į programėlę atsiųsdavo man juos patikrinti vėl pilnus klaidų. Nors vadybininkė buvo maloni ir įmonė laiku atsiskaitydavo, man nepatiko taisyti tekstus po kelis kartus iš naujo; tai trukdavo valandas. Beveik žinojau, kad toje paskutinėje programėlėje vėl bus privelta klaidų.

Atsisveikinome. Įmonė buvo pernelyg pažangi ir nepagalvojo, kad redaktorė gali būti nepasiruošusi nerti į technologines naujoves. Aš irgi nesitikėjau, kad bus taip sudėtinga, sunkiai lietuviškai bendraujanti vadybininkė kels mano ištaisytus tekstus į programėles rankiniu būdu, pridarys klaidų, ir mano darbas nueis perniek.

Jei užsakovas prašo prisijungti prie jums nepažįstamos platformos, bendrauti vaizdo skambučiu arba iš jūsų reikalauja papildomų įgūdžių, tiesiogiai nesusijusių su redagavimu ir nedarančių įtakos teksto kokybei, jūs turite teisę atsisakyti dirbti. Tokių užsakovų su savo platformomis ir programėlėmis gali būti ne vienas, prie kiekvieno kas kartą reikės taikytis, kažkur registruotis, palikti savo duomenis, gaišti laiką, mokytis. Jeigu jus tai apsunkina, nebijokite pasakyti ne.

Arogantiškai komunikuoja

Paskambino dvasingas Rokiškio verslininkas ir pabrėžtinai tujindamas liepė redaguoti tekstus tiesiai jo įmonės el. svetainėje. Jis padiktuosiąs prisijungimo slaptažodį, o tada man reikės pačiai „susirasti, pasiimti ir suredaguoti“. Nė nepaklausė, ar man patogu, ar aš taip dirbu. Kai pagaliau išsiaiškinau bendradarbiavimo sąlygas su nemaloniu žmogumi, kuris nesiliovė nemaloniai tujinęs net po mano padarytos pastabos, nutariau pasiūlymo atsisakyti.

Labai svarbu įsiklausyti į nuojautą nuo pirmų minučių. Jei bendravimas nesklandus, jei asmuo rodo prastą išsiauklėjimą, vaizduoja didį, vienintelį Žemėje darbdavį, kurio norus tau garbė atspėti, negana to, turi pati susirinkti medžiagą (nes tau, redaktore, čia labiausiai reikia), geriau neprasidėti. Pirma, užsakovas, liepiantis kažkur prisijungti ir kažką pasiimti, pats nežino, kiek ir ko reikės redaguoti, o kai darbo apimtis neaiški, neaiški ir trukmė bei apmokėjimas. Antra, nepasitikiu žmonėmis, kurie taip lengvai dalija slaptažodžius. Trečia, kam sunku pagarbiai bendrauti, tikėtina, bus sunku ir tvarkingai atsiskaityti.

© Freepik

Kitas atvejis. Redagavau lenkiškos knygos vertimą leidėjui-psichologui, kuris su manimi bendravo trumpomis komandomis ir nesivargino atsakyti, kai kelis kartus paklausiau, koks tai projektas. Aš visada pasidomiu, kam skirtas tekstas, kur „eis“, dideliu ar mažu tiražu, didelei ar mažai auditorijai, popieriuje, internete ar eteryje (yra tam tikrų redagavimo ypatumų).

Visus mano klausimus ignoravo. Jo atsiųstas rankraštis buvo jau kelių žmonių perskaitytas, paraštėse matėsi ir kalbininkų, ir psichologų pastabos. Buvo aišku, kad esu ne pirmoji, redaguojanti šį tekstą. Leidėjas-psichologas vis tiek nesiteikė aiškinti, kas čia vyksta, kodėl tiek žmonių tikrina vertimą ir kas jų darbe jam netiko. Sudėjusi visus šio užsakovo laiškelius suskaičiuočiau gal 20 žodžių.

Suredagavusi tekstą pasisiūliau perskaityti maketą prieš siunčiant jį į spaustuvę. Perspėjau, kad maketuojant atsiranda naujų klaidų, mano pagalba dar bus reikalinga. Gerus mano norus irgi ignoravo. Nieko nepasakojo, neprašė, nepadėkojo. Nekomentavo, ar mano darbas jį tenkino. Pinigus už redagavimą tvarkingai pervedė, bet kažkodėl jaučiau, kad mane vertina ne daugiau nei suvalgyto saldainio popierėlį.

Po pusmečio knygyne susiradau jau išleistą šio leidėjo-psichologo knygą. Galiniame viršelyje iškart pamačiau apmaudžias korektūros klaidas. Ko gero, knygos viduje jų buvo daugiau. Apie jas ir mėginau perspėti, kai siūliausi paskutinį kartą perskaityti. Stovint knygyne apėmė trejopi jausmai – nuo „Et, kaip gaila“ ir „Reikėjo manęs klausyti“ iki „Taip jam ir reikia!“

Sergu už kiekvieną projektą, kurį redaguoju, tikiuosi, kad mano patirtį ir patarimus vertina ir laiko mane lygiaverte partnere (kartais tiesiogine prasme perimu projektą į savo rankas, nes turiu daugiau patirties nei užsakovas), o štai šis žmogus aiškiai rodė, kad mano patirtis jam terūpi tiek, kiek rūpi, kokios firmos priemonėmis valytoja plovė grindis.

Sąžiningas leidėjas knygos gale visada nurodo vertėjų, redaktorių, dizainerių, maketuotojų pavardes. Šį kartą tik pasidžiaugiau, kad tokioje knygoje redaktorių pavardėms vietos neatsirado.

Kaulija nuolaidų ir manipuliuoja

Asmuo teiraujasi, kiek kainuos redagavimas, ir lyg tarp kitko užsimena, kad užsakinės dažnai, pirks daug ir reguliariai. Dar nieko nesutarėme, apie redagavimo kainą nekalbėjome ir iš viso neaišku, apie kokią užduotį kalbame, bet prašo daryti nuolaidą jau dabar – juk ateityje manęs laukia uždarbis!

Tai manipuliacija. Kainų manipuliatoriai mėgina įtraukti į nematomas varžybas su kitais redaktoriais, leidžia suprasti, kad rinksis tą, kuris pigiausias. „Jei nori gauti užsakymą, nusipigink“.

Vienam jaunam autoriui labai patiko mano atliktas bandomasis redagavimas, pasakiau apytikslę kainą, bet jis man „papaišė“ mažesnę sumą – 334 eurai, neva tiek už redagavimą prašo kita (ko gero, neegzistuojanti) redaktorė. Jis tikėjosi, kad aš pasisiūlysiu redaguoti už dar mažiau. Nepasisiūliau. Aš taip pat renkuosi, kam ir už kiek dirbti. Praėjo jau keleri metai, kiek žinau, knygos tas jaunuolis taip ir neišleido.

Vilniaus naktinis biuras paprašė suredaguoti 5 puslapius. Pasakiau, kad kainuos 75 eurai. Jiems pasirodė per brangu, paprašė pamažinti kainą „galvojant apie bendradarbiavimą ateityje“, – įprastas, jau ne visai subtilus, spaudimas nusivertinti. Pasistumdėme laiškais, pasiderėjome, bet vis tiek buvau per brangi. Atrodė, kad su sostinės savivaldybės įmone diskutuojame visą amžinybę.

Po kelių dienų biuras padėkojo ir informavo, kad pasirinko kitą paslaugų teikėją. To tikėjausi. Bet laiško gale pridėtas „Tikimės, kad bendradarbiausime ateityje!“ nuskambėjo kaip akibrokštas. Ciniško mandagumo, įvynioto į blizgų popierėlį, neprarijau, padėkojau už atsakymą: „Bendradarbiaukite su tuo, ką pasirinkote.“

Nelenktyniauju dėl mažiausios kainos, nebijau prarasti manipuliatorių užsakymų – spaudimas redaguoti pusvelčiui, dažnai einantis su pažadu „daug užsakinėti ateityje“, tėra akių dūmimas. Daug užsakinės ateityje, bet negali sumokėti už vieną tekstą dabar?! Žinau visus šykštuolių ėjimus iš anksto, todėl neleidžiu jiems šauniai pasijusti apmovus redaktorę.

Pirkėjas, kuriam vienintelis kriterijus – pigiausia kaina, – nelojalus. Jei šiandien jam padarysite nuolaidą tikėdamiesi, kad ateityje vėl pirks iš jūsų, to nebus. Jo kriterijus visada tas pats: pigiau. Jis nejaučia jums jokių dėkingumo sentimentų. Kitą kartą, jei nenusileisite, jis nueis kitur. Pigiau dirbančių visada atsiras.

Kiti mėgina pasiderėti: „Padarykite nuolaidėlę, aš jus visiems rekomenduosiu.“ Taip ir regiu – eina mano užsakovas ir visiems uoliai mane rekomenduoja, net tiems, kuriems redagavimo paslaugų nereikės dar 100 metų. Neužkimbu ir ant šio kabliuko. Verslininkui, kuris bylinėjosi finansinėje byloje ir liko patenkintas redagavimo paslauga (jo advokatai buvo sužavėti mano sudėliotais akcentais teismo kalboje), ir žadėjo mane visiems išreklamuoti, jei tik nuleisiu kainą, atsakiau, kad kainos nenuleisiu, geriau mokėsiu jam procentą už kiekvieną man atvestą naują klientą, – tegu tik juos atveda! Laukiu tų klientų iki šiol.

Dar vienas gerai žinomas nuolaidų kaulijimo būdas – menkinimas savęs: „Mes vargšė biudžetinė įstaiga“ (tarsi biudžetininkams redaguočiau kitaip), arba užduoties: „Ten nieko nereikės daryti, tik padėti keletą kablelių“. Hm, jei nieko nereikės daryti, kodėl kreipiatės? Iš patirties žinau, kad tų, kurie prašo „tik sudėti kablelius, nes tekstas yra geras“, rankraščiai būna baisiausi, kartais neredaguotini. Ir priešingai, tų, kurie atsiprašo, kad rašo „baisiai“, tekstai būna tvarkingi, sklandūs ar bent jau malonūs redaguoti.

„Mes turime keturis failus po 70 puslapių, visi keturi beveik vienodi, kiek kainuotų redagavimas?“ – klausia pedagoginė įstaiga. Tai yra perskaityk keturis, bet norėtume mokėti tik už vieną, juk visi beveik vienodi. Gal tuomet ir atsiųskite vieną, o kitus pagal pavyzdį pasitaisysite? Ne, jiems taip netinka. Jie nori, kad redaktorė patikrintų beveik 300 puslapių beveik už ačiū.

Šykštuolių nebijau paleisti: jie ir įžūlūs, ir problemiški, ir iš anksto nedėkingi.

„Tekstas yra 65 puslapių, bet daug lentelių ir paveiksliukų, redaguoti reikės tik 40 puslapių“. Dažniausiai šie skaičiai yra apytiksliai – kas ten blusinės, kiek puslapių su tekstu, kiek su paveiksliukais. Gal tiesiog atsiųskite tekstą be paveiksliukų? Kiti gudrauja, vietoj suderėtų 40 puslapių atsiunčia 72 arba suspaudžia tekstą iki mažyčio šrifto, kad puslapių atrodytų nedaug. Visada atlieku klasikinį teksto formatavimą, tada ir paaiškėja tikrasis puslapių ir ženklų skaičius.

Raginu nepatyrusius redaktorius neapsigauti ir neskubėti nuolaidžiauti, neįvardyti redagavimo kainos, kol savo akimis nepamatėte viso teksto. Užsakovų žodžiais neskubėkite tikėti – jie patys nežino, kiek tekste yra klaidų. Dažnai nenutuokia net redaktorius, peržvelgęs tekstą ir nustatęs kainą iš akies. O paskui, jau pradėjęs redaguoti, suvokia, kad apsigavo, – darbo bus labai daug, truks ilgai, reikėjo užsiprašyti daugiau.

Yra užsakovų, kurie apsimeta neturintys pinigų. Jų logika paprasta: kam mokėti, jei galima nemokėti? Vienu metu nusistebėjau: kaip čia yra, kad į mane vis kreipiasi stokojantys pinigų? Kaip susitarę. Nuojauta man sakė, kad su odontologu jie taip nežaidžia. Dabar žinau: jei jau asmuo kreipiasi paslaugos, vadinasi, pinigų jis turi, tiesiog dėl visa ko derasi, ieško kvailio. Lituanistai, kalbos redaktoriai dažnai yra empatiški, nesavanaudiški žmonės. Išnaudotojai tuo ir naudojasi.

Anksčiau iš tiesų stengdavausi būti supratinga, už redagavimą daug neimdavau, juk vargšui užsakovui dar kainuos maketavimas, spaustuvė, platinimas. Kai kurie pasakodavo ašaringas istorijas, kad yra bankrutavę, kažkas negrąžina pinigų, todėl labai padėsiu, jei sutiksiu redaguoti nebrangiai. Prisiimdavau jų rūpesčius savo nenaudai ir naiviai tikėjausi, kad mano gerumas atsipirks kitais būdais – stebuklingai pritrauksiu dosnių užsakovų arba atsiras didelis pinigingas darbdavys.

Stebuklas neįvyko, bet daug metų nebrangiai redaguodama įgijau įdomios praktikos ir užsiauginau storus šarvus. Supratau, kad pigiai dirbdama ne tik aš esu pigi, bet ir turiu pigius darbdavius, – tai reiškia varginantį chaotišką bendravimą, žemą kultūrą, nepagarbą. Profesinė pagarba man svarbi – mano laikysena turi tai rodyti. Dabar redaguoju mažiau ir brangiau – tiems, kurie jau žino, į ką kreipiasi, ir gali susimokėti. Kelti įkainius išmokė patenkinti užsakovai, norintys sumokėti daugiau, nei įvardijau.

Pradedančiajam redaktoriui būti kukliam, pradėti nuo mažesnių įkainių yra teisinga, pabendrauti su visokio plauko užsakovais – naudinga. Kaip kitaip įgysite unikalios, vertingos patirties? Tik niekada nereikia visiškai nusipiginti ir dirbti nemokamai. Jei labai trokštate užsiimti labdara, pirma uždirbkite didelius pinigus, o tada jau dalinkite, kam norite. Ne atvirkščiai. Neapiplėškite savęs.

Tekstų redagavimas – nematomas darbas, kurio rezultato gražiai nenufotografuosi, socialiniame tinkle nepasipuikuosi. Tad gali atrodyti, kad redagavimo paslaugų nelabai kam reikia ir tai niekaip negali būti kieno nors pagrindinis darbas. Tai toks tekstukų paskaitymas kartą per pusmetį vakare, po dienos darbų, už papildomus 20 eurų „kavai ir šokoladui“. Gal todėl kai kurie užsakovai pamojuoja maža suma ir tikisi, kad šokinėsi iš džiaugsmo, – pagaliau, po šimtmečių pertraukos, sulaukei užsakymo, truputį prisidursi prie mokytojos ar bibliotekininkės atlyginimo.

Į klausimą, kodėl klientai būna šykštūs ir jums nepavyksta uždirbti, atsako pasakėčia apie poną, kuris nuėjęs į turgų ilgai derėjosi su neturtingu kaimiečiu, atėjusiu parduoti kelis kiaušinius. Ponas liko labai savimi patenkintas, kai nuo vargšo prašomos kuklios kainos nusiderėjo dar kelis skatikus. O vakare ponas nusivedė savo didelę šeimą į populiarią užeigą ir jos šeimininkui dosniai paliko arbatpinigių. Istorija apie tai, kad vargšą norisi dar labiau apiplėšti, o gerai uždirbančiam – primokėti.

Kokius redaktoriaus darbo nuvertinimo būdus dar žinote?