Ką rašo lietuviai ir kodėl jūsų rankraštis neišvys dienos šviesos (18+)

Jauni lietuviai labiausiai mėgsta rašyti fantastinę literatūrą. Moterys rašo asmeninės patirties kupinus meilės ir erotinius romanus, psichologijos ir saviugdos knygas, vyrai – apie keliones, pedagoginės, psichologinės, istorinės pakraipos knygas, brandaus amžiaus žmonės – įdomias gyvenimo istorijas, poeziją. Jei esate grafikos dizaineris, tikrai ne kartą svarstėte nupiešti ir parašyti knygą vaikams. O gal ir mėginote.

Asmeninės istorijos

Tai mano mėgstamiausi rankraščiai. Didelis malonumas juos skaityti ir redaguoti. Pasakojimai ir veikėjai yra tikri, autentiški ir įtaigūs, istorijos turi logišką pradžią ir pabaigą, autoriams nieko nereikėjo laužti iš piršto, rizikuojant ką nors praleisti ar supainioti, tereikėjo duoti sutvarkyti redaktorei. Man neprireikia kištis į turinį.

Vis dėlto apie save rašyti moka ne visi. Kartą į mane kreipėsi labai paslaptingas užsienyje gyvenantis lietuvis. Jis nenorėjo prisistatyti, tik prašė, kad suredaguočiau jo parašytą knygą. Telefoninio pokalbio metu jis negalėjo papasakoti, apie ką knyga. Paprašiau, kad atsiųstų rankraštį.

Negana to, kad tekstas buvo parašytas vien lotyniškomis raidėmis – be lietuviškų ė, š, ų, – skaitymą labai apsunkino nerišlus, niekaip neprasidedantis pasakojimas. Ir tas begalinis paslaptingumas. Autorius buvo (yra) praeityje garsaus Kauno veikėjo anūkas – tai viskas, ką supratau. Visa kita buvo parašyta labai miglotai – senelis buvo labai garsus, jų ypatinguose namuose lankydavosi labai garsūs žmonės, senelio dukra (autoriaus mama) buvo labai graži, autoriaus tėvas – tam tikruose sluoksniuose labai žinomas. Taigi, viskas prabangu, įtakinga, žmonės garsūs ir ypatingi. Ir daugiau jokių detalių.

Truputį paredagavau, bet nematydama didelių kūrinio perspektyvų viso rankraščio neskaičiau ir toliau redaguoti mandagiai atsisakiau. Rašantiems autobiografijas dabar turiu vieną patarimą: prisistatykite, rašykite vardus, pavardes, kas buvo tas jūsų garsus senelis ar tėvelis, kur jis dirbo, ką nuveikė miestui ar Lietuvai ir kokią padarė įtaką jums ir jūsų gyvenimui. Rašykite taip, kaip apie savo garsųjį tėvą knygose pasakojo Galina Dauguvietytė, – nieko neslėpdama. Rašydami „apie vieną tokį garsų kažką, kuris buvo labai kažkas, atspėkite, kas tai“, nieko nesudominsite.

Panašus atvejis. Kreipėsi autorius, kuris mėgsta feisbuko paskyroje reikšti savo nuomonę bei įžvalgas apie Lietuvos aktualijas ir turi nemažą būrį sekėjų. Šie (šios) paragino autorių sudėti savo tekstus į knygą ir išleisti. Autorius taip ir padarė. Tik – kol prisiruošė, surinko ir išleido 2017 m. įrašus, už lango jau buvo 2021-ieji. Kai rengė spaudai 2019-ųjų tekstus, buvo jau 2024-ieji. Ką tuo noriu pasakyti?

Pirma, dalis tekstų buvo morališkai pasenę, nebeaktualūs. Gerbėjai buvo juos perskaitę autoriaus paskyroje seniai ir nemokamai, todėl pirko knygą vangiai, gal labiau iš mandagumo. Prisibelsti į naujų skaitytojų širdis buvo sunku – kas autoriaus lig tol nepažinojo, tas ir nesusidomėjo arba nesiryžo mokėti 20 eurų. Vėliau jis man prisipažino, kad išdalino egzempliorių gerokai daugiau, nei pardavė.

Antra, autorius buvo labai apdairus, gudrus. Rašydamas apie kokį nors tų metų politiką, partiją, TV diskusijų laidą ar žurnalistą neminėjo jų pavardžių, tik palikdavo keliais sluoksniais užmaskuotas užuominas. Aišku, anuomet skaitytojai lengvai suprasdavo, apie ką kalbama. Tačiau po tų įvykių praėjus keleriems metams man skaitant ir redaguojant ne visada būdavo aišku, apie kurį politiką ar veikėją jis rašo. Kokią laidą tada rodė? Kas ten dalyvavo? Kur kandidatavo? Kas pasakė tuos žodžius?

Jei nežiūrėjai visų televizijos kanalų, visų 2019 m. televizijos laidų, neprisimeni jų pavadinimų, skandalų skandalėlių ar ministrų pavardžių ir nepadeda net užuominos, tokia knyga yra bevertė. Skaitai lyg užrištomis akimis knygą išplėštais puslapiais. Dar kartą: neverskite skaitytojų žaisti aklos vištos, spėlioti, kas kur apie ką. Nusivylęs skaitytojas nebepirks nei tęsinio, nei kitų jūsų knygų.

Rašydami knygą turite būti drąsūs. Nemaskuokite politinių pažiūrų kaip šis autorius, lyg bijodamas savo atvirumu ką nors įžeisti ar atstumti. Išdrįskite. Būsite tik įdomesni. Rašykite veikėjų vardus, pavardes, darykite juos lengvai atpažįstamus, – jei jų nešmeižiate ir nesiekiate suvesti asmeninių sąskaitų, tik primenate praėjusių laikų politinį foną ir kas tuo metu vyko. Baudžiamoji atsakomybė už tai negresia.

♥

Kitą mano autorę – vardu Renata – parašyti knygą įkalbėjo senolis namo kaimynas. Abejodama, nenoromis moteris, ne rašytoja ir ne žurnalistė, sutiko. Ji ne tik užrašė kaimyno meilės istoriją, bet ir papasakojo, kaip vyko rašymo procesas, – o jį sunkino silpstanti kaimyno atmintis, jo vienatvė, negana to, pati Renata tuo metu išgyveno sudėtingą asmeninio gyvenimo laikotarpį ir ruošėsi kelti sparnus už Atlanto. Regis, šie du žmonės negalėjo nesusitikti, o prieš liūdną išsiskyrimą sukūrė kai ką gražaus.

„Keturi vėjai“ – įtraukiančiu, lengvu dienoraščio stiliumi parašyta Renatos Orlowskos knyga. Redaguodama su nostalgija prisiminiau jau nebeleidžiamą žurnalą IEVA, jame būdavo spausdinamos tokios įdomios, neišgalvotos gyvenimiškos istorijos. „Keturi vėjai“ patiks visiems, kurie mėgsta elegantiškus prancūzų filmus apie netikėtai užsimezgusią dviejų skirtingų žmonių bičiulystę.

©knygurasymas.lt

Prisiminimų knygos dažniausiai leidžiamos nedideliu tiražu, savo lėšomis ir nekomerciniais tikslais, paskui išdalijamos, dovanojamos giminėms, artimiesiems, bendruomenei. Tokias knygas spausdina nedidelės spaustuvės. Tik darbas su tų spaustuvių maketuotojais vertas atskiro pasakojimo, auksinės kantrybės ir redaktorės bizūno.

Į didžiąsias Lietuvos leidyklas su šeimų istorijomis ar jaunystės poezija geriau nesikreipti, tokia produkcija leidėjams atrodo komerciškai neperspektyvi, labiausiai todėl, kad autorius plačiajai visuomenei nežinomas ir bus sunku žmones įtikinti įsigyti jo knygą (nors kartais stebiuosi, kai leidykla, besikratanti nežinomų autorių, ima ir išleidžia paties nežinomiausio poeto poeziją). Po redagavimo autoriui reikia keliauti tiesiai į spaustuvę, t. y. užsiimti savilaida.

Knygos vaikams

Vaikams skirtų knygų rankraščiuose kartojasi dvi bėdos. Pirma, autoriai rašo labai ilgą įžangą, gana nuobodų turinį ir nemoka pasakos pabaigti. Pabaiga dažnai nevykusiai užraukiama, nutraukiama. Lyg sporto salėje žaistumėte krepšinį ir staiga išjungtų šviesas. Lieka įspūdis, kad autorius kažkur skubėjo ir nepabaigė rašyti, o gal jau nesitikėjo, kad kas nors skaitys knygelę iki galo.

Pavyzdžiui, išsamiai pasakojama, kaip pasakos personažas keliavo, daug ką sutiko ir patyrė smagių nuotykių, o paskui staiga maždaug toks sakinys: „O tada atėjo vakaras ir visi laimingai grįžo namo.“ Tokia pabaiga įmanoma, bet vis dėlto redaktorei atrodo, kad rašytojui pritrūko laiko, fantazijos arba kantrybės.

© Tommao Wang / Unsplash

Kita bėda – autoriai nepaiso, kaip pasaulį mato ir suvokia mažas vaikas. Sumanę parašyti knygelę patiems mažiausiems, iš tiesų parašo knygą gerokai vyresniems vaikams ar net suaugusiesiems. Visiems po truputį.

Viena senjorė atsiuntė įvertinti primityvokus, nevykusiai surimuotus vaikiškus eilėraštukus. Jie buvo pilni sudėtingų, vaikams sunkiai perskaitomų žodžių ir asociacijų, – manęs neapleido jausmas, kad eilėraščių nykštukai yra pati autorė ir jos senstelėjęs sutuoktinis. Nykštukų gyvenimas labai jau priminė vienas kitam atsibodusių senolių buities vaizdelius ir paburbėjimus.

Žmonės įsivaizduoja, kad vaikams rašyti lengviausia, rašyti galima bet ką. Kai atsiunčia vaikiškų kūrinių rankraščius, laiške tarp eilučių beveik jaučiu autorius sakant: „Na, tik užmesk akį, šiaip viskas turėtų būti gerai, čia juk vaikiška knygelė.“ Darbo nedaug, ir kainuoti, jų manymu, turėtų „vaikiškai“. O iš tiesų vaikų knygų rankraščių redagavimas yra sudėtingiausias ir trunka ilgiau, nei galite įsivaizduoti.

♥

Knygas vaikučiams mėgsta kurti grafikos dizaineriai – jauni tėvai, norintys padovanoti ką nors gražaus savo vaikeliui ir manantys, kad žino, kas patinka visiems vaikams. Iš pradžių gimsta iliustracijos, tada paskubom prirašomas koks nors tekstas. Parašyti tekstą atrodo juokų darbas, kol autorius neatsiunčia jo parodyti redaktorei. Tada paaiškėja, kad tekstą būtina koreguoti, paprastinti kalbą, keisti turinį iš esmės, bet jau nebetiks iliustracijos!

Viena miela dizainerė sukūrė personažą pipiriuką ir norėjo skirti knygelę 8–11 m. vaikams. Sakė, kad leidyklos nelabai susidomėjo. Aš turbūt supratau, kodėl. Tokio amžiaus vaikams personažas pipiriukas jau neaktualus, – aštuonmečiai skaito „Harį Poterį“. O kad jau veikėjas buvo nupieštas ir reikėjo tik teksto, mėginau padėti autorei, iliustracijoms parašydama labai paprastą pasakojimą su pasikartojimais, – kaip ir rašoma patiems mažiausiems, kurie dar neskaito patys.

Tačiau autorei tai atrodė pernelyg primityvu. Ji prikūrė daugiau teksto, ji norėjo, kad pipiriukas atliktų kokią nors misiją, taptų įkvėpimo šaltiniu, pasitikėjimo savimi simboliu. Atsakiau, kad mažiukams tokie užmojai bus kiek per sudėtingi, o pradinukams knygų apie pipiriuką jau turbūt niekas neperka. Gal reikėtų pagalvoti apie kitą personažą?.. Bet moteris nenorėjo jo atsisakyti.

Nesibaigiantys knygos perrašymo darbai ėmė kelti kainą; autorei leidau suprasti, kad tai negali tęstis be galo. Nutarėme draugiškai išsiskirti.

Mačiau, kad autorė giliai pasinėrusi į pipiriuko pasaulį, šventai tiki savo personažu, pasąmonėje su juo šiek tiek tapatinasi, neapsisprendžia ir siekia neįmanomo. Ji buvo visiškai teisi sakydama, kad tai jos kūrinys ir kad jos žodis turi būti paskutinis. Parodžiau, kokia perspektyva laukia jos vizijos. Knygelė veikiausiai nesuras savo auditorijos.

♥

Jaunas tėtis, irgi dizaineris, nupiešė ir parašė knygelę apie mažą mergaitę, kuri nenorėjo, kad gimtų broliukas ar sesutė. Knygelė turėjo padėti tėvams paruošti vyresnėlį sesės ar brolio atėjimui į šeimą. Siūlomas vaiko „perlaužimo“ metodas man nepatiko (negerai, kad šiais laikais bet kas dalija bet kokius patarimus). O iliustracijos buvo labai mielos. Vis dėlto man užkliuvo, kad jose maža mergaitė su kiekvienu puslapiu sparčiai auga: iš darželinukės virto mokinuke, paskui paaugle, o netrukus – jau visa mergina.

Ne, tai nebuvo autoriaus sumanymas. Knyga tikrai turėjo būti apie penkiametę mergaitę. Bet jis pats nepastebėjo, kad iš pradžių ji mažytė, kitame puslapyje jau ne pagal amžių protinga ir savarankiška, dar vėliau – nevaikiškai juokauja ir pamokslauja, o paskutiniuose puslapiuose su kažkuo flirtuoja telefonu, viliokiškai gulėdama ant lovos, vartydama madų žurnalą, tarp dantų gundomai įsikišusi pieštuką.

Knygelė turėjo būti skirta mažiems vaikams, bet juokučiai, kuriuos autorius įdėjo knygos veikėjams į lūpas, buvo labiau suprantami jauniems vyrams, tėčiams, stand-up žanro gerbėjams, tikrai ne vaikams. Mažas vaikas taip juokauti dar nemoka. Tad iš gerų autoriaus norų išėjo truputį vulgarokas, iki galo neapgalvotas ir nelabai aišku kam (tėvams ar vaikams?) skirtas produktas.

© nik / Unsplash

Autoriui-tėčiui-dizaineriui mano pastabos atrodė teisingos, bet ką daryti toliau? Nedrįsau liepti perpiešti, nežinojau, kiek tai sudėtinga. Tačiau redaguoti teksto nebuvo prasmės – trukdė iliustracijos. Tekstas ir paveikslėliai tarpusavyje nederėjo. Tada autorius prisipažino, kad šį rankraštį jau atmetė leidykla.

Iš tiesų neretas atvejis, kad leidyklų atstumti autoriai pamėgina laimę kitur, blaškosi, ieško patogaus redaktoriaus ar leidėjo, kuris nesikabinėtų ir tiesiog išleistų jo produktą tokį, koks yra. Suprantu – juk tiek darbo įdėta! To blaškymosi nebūtų, jei leidykla, į kurią autoriai kreipiasi, deramai jiems paaiškintų, kas su kūriniu negerai, ir pasiūlytų kokią nors išeitį ar duotų patarimą. Tačiau leidyklos to nedaro, dažnai išsisuka su formaliu at(si)sakymu. O gal autoriui viskas buvo paaiškinta, tik jis pamėgino dar kartą apgauti save.

Fantasy, romantasy

Iš rankraščių labai gerai matyti, kokias knygas lietuviai skaito, o tiksliau – kad visi kaip susitarę skaito tas pačias knygas. Visus įkvepia tie patys filmai, serialai, knygos, personažai. Ledo šalis, tamsos karalystė, pasaulis po katastrofos, antgamtinių galių turintys drąsuoliai. Susižavėję pasauliniais bestseleriais lietuviai trokšta parašyti ką nors panašaus. Ne mažesnį bestselerį.

Sulaukiu daug fantastinės romantikos žanro rankraščių. Daug jų ir atmetu. Čia pateiksiu pavyzdžių, iš kurių suprasite, kodėl atsisakau padėti ir grąžinu autoriams taisyti.

© Sam Goodgame/ Unsplash

1. Užsieninės romantasy žanro knygos pradžioje greitai sužinome, kad pagrindinei veikėjai yra 18 metų, ji trumpaplaukė, kovinga ir įžūli kaip berniūkštis arba nešioja sidabrinių plaukų kasą ir yra silpniausia tarp bendraamžių, o pagrindinis veikėjas yra geriausias karaliaus kovotojas, veide turi randą ir slepia kokią nors baisią paslaptį. Šias detales išvardija rašytojas arba veikėjai pokalbiuose išduoda patys, taip prisistatydami skaitytojui. Lietuvių autoriai pamiršta „nupiešti“ pagrindinius veikėjus ir net vietą, kurioje vyksta veiksmas. Perskaitau keletą puslapių ir vis dar neaišku, kaip veikėjas atrodo, koks jo amžius, statusas, charakterio ypatybės ir kokią problemą jis spręs.

2. Kūrinio pradžioje be tikslo pažeria per daug veikėjų ir vardų, paskui jie kažkur dingsta, skaitytojui taip ir nesupratus, kodėl jie iš viso buvo paminėti. Rašytojui staiga prireikus įmesti personažą, jis įmetamas „nuo lempos“ tarsi į ugnį. Veikėjas išdygsta iš niekur ir pradeda kalbėti. Paskui taip pat lengvai išgaruoja. Rašant svarbu atsiminti, kad visi veikėjai turi turėti savo paskirtį, visų pasirodymas knygos puslapiuose turi būti motyvuotas. Jei veikėjo nebereikia, galima jį išvesti iš kambario ar išsiųsti su kokia nors užduotimi.

3. Neaiškus veikėjo santykis su kitais veikėjais. Kūrinio pradžioje kalbasi du žmonės, staiga jie pradeda vienas į kitą kreiptis vardais, skaitau ir nesuprantu, kuris yra kuris. Pamirštama paminėti, kad Adrianas yra tėvas, o Haroldas – sūnus, o gal karalius, sargybinis ar tarnas. Veikėja iš pradžių vadinama vardu, o kitame skyriuje – moterimi, daktare ir panašiai, susidaro įspūdis, kad tai jau kita veikėja. Autoriams vertėtų pasidaryti sąrašą su visų savo personažų vardais, amžiumi, išvaizda, statusu, ryškiomis charakterio savybėmis, giminystės ryšiais ir laikyti tokį sąrašą po ranka.

4. Bereikšmės scenos. Valdovė vyksta į rūmus pas kitą valdovą ir vedasi pagrindinį kūrinio veikėją jaunuolį. Susitikę valdovai užsidarę kalbasi, jaunuolis laukia kitame kambaryje ir ničnieko neveikia. Idealiu atveju jis tame kambaryje turėtų ką nors aptikti arba sutikti, arba nugirsti. Valdovė pasikalbėjusi išeina, mes taip ir nesužinome, apie ką ji kalbėjosi, koks buvo jos vizito tikslas, kam jai reikėjo vestis tą jaunuolį ir kam apskritai reikėjo apie tai rašyti. Tik skaitome, kad ji visą laiką ant jaunuolio rėkia. Rašytojas nemokšiškai mėgino kurti intrigą.

© Dan Meyers / Unsplash

5. Nepaisoma veiksmo nuoseklumo, pats rašytojas nemato vaizdo, kurį aprašo: kūrinio herojus įeina į namą du kartus; tris kartus išeina iš kambario. Viename sakinyje dangumi plaukia debesys, po poros eilučių jau „dangus buvo be debesėlių“. Taip, daug kartų šlifuojant savo kūrinį detalės praslysta pro akis, todėl labai svarbu pirmiausia juodraštyje sukurti vaizdą iki smulkmenų ir tik tada rašyti, kad paskui skaitant nebūtų jausmo, jog autorius sumetė į tekstą viską, kas tą dieną šovė į galvą.

6. Sunkiai įtikimas veikėjo elgesys, kalba, patirtis. Šokdamas pro pilies langą spėja atlikti visokių pašalinių veiksmų, apsisukti, įsikibti, kažką pagalvoti, pamatyti. Gaisro metu, kai gyvybė kabo ant plauko, visiškai nesijaudina, kalba ilgais, sklandžiais literatūriškais sakiniais. Fantasy žanro kūriniuose labai krinta į akis, kad geriausi kariai ir sargybiniai, kuriems pečius užgula pasaulio gelbėjimo našta ir atsakomybė, yra... vos dvidešimties sulaukę jaunuoliai, galima sakyti, paaugliai. Kada jie spėjo įgyti šimtmečių patirtį ir išmintį? Kaip gležna šešiolikmetė tapo pavojingiausia karalystės žudike, kai prieš 5 metus ji dar turėjo žaisti su lėlėmis?! Amžius ir patirtis nedera, bet tai – pasaulinės tendencijos; paauglių literatūroje įmanoma viskas.

7. Rašo apie vietas, kuriose nėra buvę. Vienoje mano redaguotoje knygoje veiksmas vyko Kanadoje, tačiau nebuvo nei miesto, nei gamtos aprašymo, nei gatvių ar oro uostų pavadinimų, leidžiančių patikėti, kad esame Kanadoje. Toronto dangoraižyje dirbančios kolegės valgė pietus darbo kabinetuke, paskui ėjo plauti lėkščių į čia pat esantį sanitarinį kambariuką ir visą laiką apkalbinėjo kažkuriame Lietuvos kaime likusią giminaitę. Susidarė įspūdis, kad pati autorė ir jos herojės toliau to kaimo nėra išvykusios, nemačiusios ne tik Kanados, bet ir stiklinio biuro gyvenimo. Rašykite tik apie tai, ką tikrai žinote. Kaip atrodo bet kuris pasaulio miestas, o gal ir biuras, jums parodys internetas ir „Google Maps“.

Erotiniai, meilės romanai

Gerame meilės romane meilė pražysta netikėtai. Erotinė įtampa tarp Jo ir Jos auga pamažu. Dėl didesnės intrigos, suprantama, Jis ir Ji iš pradžių vienas kito atvirai nemėgsta, nes priklauso skirtingiems pasauliams. Juos suartina kokia nors stichinė nelaimė ir išsigelbėjimas. Bučinys, apsikabinimas ar atviresnė meilės scena įvyksta artėjant prie knygos vidurio, kai skaitytojams jau aišku, kad kažkas bus, ir jie nekantrauja, kada. Dar viena erotinė scena nutinka paskutiniame knygos trečdalyje.

Lietuvių erotiniuose romanuose Jis ir Ji irgi vienas kito nekenčia, tik neaišku, kodėl. Ko gero, vien todėl, kad jis vyras, o ji moteris. Neapykanta netrukdo pirmuose puslapiuose apsižodžiavus užšokti vienam ant kito ir pradėti kopuliuotis. Mat narcisistiniame pasaulyje tikima, kad iš pradžių juodai nesusiriejus, nepažeminus kito, neparodžius savo niekingiausio pavidalo ir bjauriausio veido nebus nei sekso, nei tikros meilės.

Drįstu teigti, kad lietuviai nemoka aprašyti nei meilės, nei erotikos. Neskiriame erotikos nuo pornografijos, nesame išradinga tauta nei miegamajame, nei miegamojo literatūroje. Žinoma, patys autoriai mano, kad jie tai daro talentingai!

Veikėjai nenuilstamai brūžinasi visoje knygoje – nes daugiau nėra ką rašyti, – vienas kito nekęsdami, neištikimaudami, riedamiesi, taikydamiesi, keisdami pozas, fiziškai ir psichologiškai kankindami vienas kitą. Lietuvių autorių – ir jų herojų – ir jų gerbėjų – sąmonėje meilė susijusi su kančia ir skausmu. Skaityti tas toksiškų santykių peripetijas įdomu tiek pat, kiek įdomu stebėti asocialių žmonių ropinėjimą apie šiukšlių konteinerį. O gal kam nors tikrai įdomu.

Kartais lietuviškas erotinis romanas prasideda nuo karštos sueities – atsivertę pirmą puslapį užtinkame porelę jau palaimingai susirakinusią. Kad sueitis „karšta“, suprantame tik todėl, kad taip parašė debiutuojanti rašytoja, dienraščio žurnalistė, norėjusi pigia sekso scena ir technine jos dalimi mus prikaustyti prie savo opusėlio ir, aišku, priblokšti nepaprasta literatūrine drąsa. O iš tiesų ta scena tokia nejaudinanti, neskoninga ir taip nepatraukliai aprašyta, kad norisi kaip zoologijos sode nusukti akis nuo besituštinančio begemoto.

Lietuvės rašytojos, greitukų mėgėjos, apeina flirtą, subtilų erotinės įtampos kūrimą, palaipsnišką vyro ir moters artėjimą vienas prie kito – nes tai kvaila, nejauku, neranda reikiamų žodžių. Jos nemoka aprašyti būsenų ir pojūčių, nemoka kutenti skaitytojų vaizduotės tiesmukai neįvardydamos, kas vyksta. Joms paprasčiau fiksuoti tam tikrų raumenų susitraukimų skaičių, organų apimtį ir būtinai, neišvengiamai, kaipgi be šito – orgazmą.

Pagrindinė veikėja dažniausiai yra pačios rašytojos alter ego, todėl visada ji – fatališka moteris, karščiausia meilužė, grožiu, formomis ir gebėjimais nurungianti visas konkurentes. Čia jau tikrai nė vienas orgazmas nepraeis pro šalį.

Iš tiesų tos knygos yra ne apie meilę, romantiką ir jausmus, o apie moters daiktinimą, žeminimą visuose lygmenyse. Autorės gerai išmano temą. Jų knygų personažai – žemų vibracijų, beviltiški, jų nelogiški poelgiai neįkvepia, nepasiūlo nė vienos protingos minties, nėra ką prisiminti užvertus knygą. Beveik užuodi nuo purvino sujaukto guolio sklindantį beprasmybės dvoką. Dėl padorumo įterpiamas koks nors neva taurus, ašaringas siužetas tarp pasidulkinimų.

Tokius kūrinius turėtume drąsiai vadinti pornografiniais. Bet atvirai taip juos įvardyti drovisi ir autorės, ir leidėjai. Niekas nenori skandalų ir nemalonumų.

Viena autorė kadaise sėkmingai debiutavo su erotiniu romanu, bet vėlesni jos kūriniai buvo tokie prasti, kad viena po kitos su ja atsisakė dirbti redaktorės, paskui jau ir leidyklos. Tik niekas jai to neparašė atvirai. Tokiais atvejais įprastai atsakoma, kad redaktorės užsiėmusios arba leidyklos darbai jau suplanuoti metams į priekį, neaiškus kitų metų biudžetas, ir panašiai. Aš jos rankraščiui irgi ilgai neradau laiko, paskui iš gailesčio redagavau sukandusi dantis už simbolinę kainą ir atkakliai vadinau pornografiniu. Siūliau reklamoje jį vadinti dar nenuvalkiotu žodžiu „begėdiškas“, kad skaitytojos bent jau būtų pasiruošusios blogiausiam. Tačiau autorė niekaip nesutiko. Tai meilės romanas, sakė ji.

Knygoje buvo dosniai prikaišiota kaimo moters ir psichopato kūniškos trinties scenų, jose tariamai gimė didžioji meilė. Kad herojai ir jų santykiai nesveiki, mačiau tik aš; autorė čia regėjo visų moterų svajonių išsipildymą. Kai siūliau pašalinti kai kurias atvirai šlykščias detales arba švelninti žodyną, palikti bent lašą padorumo ir gero skonio viltį, autorė laiške atsargiai, stengdamasi neužgauti (tuo metu pasirašinėjau mergautine pavarde), mėgino manęs klausti, kiek man metų ir ar esu redagavusi meilės romanų. Bent jau ar esu skaičiusi „knygų apie santykius“.

Kitaip tariant, ar turiu kokio nors supratimo – gyvenimiško ar knyginio – apie... na... tuos... santykius. Man visada nusvyra rankos ir prarandu kalbos dovaną, kai, suabejojus nykia sekso scenų režisūra, būtinai kas nors tai sieja su davatkiškumu ar asmeniniu nepatyrimu. Esą nepatinka tik tiems, kas to nedarė. O aš tik sakau, kad autorė neturi gero skonio, saiko, estetikos pojūčio. Ir rašytojos talento.

Atsiliepimai apie knygą buvo negailestingi. Skaitytojos, susiviliojusios reklama ir gražiu viršeliu, tikėjosi gaivališkos meilės istorijos, bet pasijuto kaip gavusios šlapiu skuduru per veidą. Maniau, paskaičiusi komentarus autorė pagaliau pati supras, kad išsisėmė, ir dabar jau tikrai padės plunksną. Bet ne. Greitai atsiuntė dar vieną rankraštį. Peržiūrėjau ir pamačiau, kad ji vėl kartoja tai, ko mokiau vengti, kaip nerašyti. Nuleidau rankas ir atsakiau, kad, ko gero, visas savo geriausias knygas ji jau parašė. Atsisveikinome, šį kartą turbūt visiems laikams.

Turiu pagrindo spėti, kad pornografiją rašo ir skaito moterys, atėjusios iš šaltos, sudėtingos, išprievartautos vaikystės. Jų kūrinių tematika ir fonas tai beveik patvirtina. Tokiose knygose moterys iš tiesų rašo apie save. Nepaprastai ilgisi meilės, nežino, kas tai yra, mėgina ją susikurti puslapiuose. Kai horizonte atsiranda meilės regimybė, pagrindinė veikėja tegali pasiūlyti sekso techniką ant lėkštutės. Iš visų gerbėjų išsirenka ją labiausiai niekinantį, į akis meluojantį psichą. Ir patiria orgazmą visada.

Galbūt šia tema rašome daugiau, nei ją išmanome. Galbūt skiriame jai per daug dėmesio, nes kažkur kitur jaučiame tuštumą. Jau esame persisotinę šio žanro knygų. Visos vienodai lėkštos, visos autorės lenktyniauja viena su kita gyvuliškų scenų gausa, stengiasi šokiruoti, kaip dar niekas nešokiravo, ir išrasti ką nors, ko žmonija apie seksą dar nežino. Vienos leidyklos vyr. redaktorė, pavargusi nuo šios beskonybės parado, autoriams griežtai pasakė: „Visi tai darė. Visi žino, kas yra seksas. Jūs vargu ar kuo nors nustebinsite. Tad jei negalite šia tema pasakyti nieko naujo, būkite malonūs, nerašykite apie tai iš viso.“

Ką dar norite sužinoti apie knygų rašymą?