KAS TA GRAFOMANIJA. Jūs – grafomanas ar tik prastų tekstų rašytojas?

Grafomanija vadiname menkavertę literatūrą, o tokios literatūros autorius – grafomanais. Iš tiesų grafomanija – tai liguistas, nevaldomas potraukis rašyti. Žmogus, sergantis grafomanija, jaučia nepaprastą poreikį nuolat kurti tekstus, dažnai nesvarbu, kokios jie yra kokybės. Tekstai gali būti įvairūs – nuo dienoraščių iki romanų. Man yra tekę matyti grafomano rašytą diplominį darbą neegzistuojančiam Lietuvos universitetui.

Grafomanijos požymiai

1. Grafomanas jaučia didžiulį poreikį rašyti, net jei nežino kaip, apie ką.

2. Dažnai kuria labai ilgus tekstus, kuriuos sunku perskaityti ir suprasti.

3. Grafomanams sunku kritiškai įvertinti savo kūrybą, perrašyti, patrumpinti.

4. Grafomanai dažnai mano, kad jų kūriniai yra šedevrai („labai stiprus kūrinys!“).

5. Grafomanui nerūpi skaitytojai ir jų estetiniai poreikiai (ar jiems patiks, ar jie supras).

6. Grafomanai nemėgsta skaityti nei savo, nei svetimų tekstų.

7. Grafomanai dažniausiai neturi ką pasakyti (t. y. parašyti).

Vis dėlto, be grafomanų, į mane dažnai kreipiasi tiesiog netalentingi rašytojai, žmonės, neturintys didelių rašytojo gabumų, bet rašantys didelių apimčių tekstus. Silpnai parašytus rankraščius grąžinu autoriams tobulinti, tačiau jei kokiu nors būdu jie vis dėlto išleidžia knygą nesutvarkytą, visuomenė juos vis tiek vadina grafomanais. Tai reiškia, kad knyga yra apie nieką, joje labai daug klaidų ir skaitytojai jaučia, kad autorius troško parduoti kažką panašaus į knygą ir vadintis rašytoju.

Kas sieja grafomaną ir prastą rašytoją?

1. Ir vienas, ir kitas gali būti linkęs į depresiją, nerimą, ryškius nuotaikų svyravimus.

2. Abiem atvejais noro rašyti priežastis gali būti vaikystės traumos, užgniaužtos emocijos – jos iškyla į sąmonės paviršių tik suaugus ir jas norisi „išrašyti“.

3. Pastūmėja rašyti staigūs gyvenimo pokyčiai – pandemija, ligos, netektys, asmeninio gyvenimo sukrėtimai (moterims – santykiai su smurtautojais, alkoholikais, narcizais), išsiskyrimas, vienatvė, kraustymasis į kitą šalį.

4. Ir grafomaną, ir prastą rašytoją dažnai įkvepia rašyti mokslinės fantastikos knyga arba konkretus užsienio rašytojas, tiksliau, jo šlovė. Jie neslepia, kad mėgino rašyti panašiai kaip tas ar kitas autorius, „tik, aišku, dar geriau“.

5. Savanoriška ar priverstinė izoliacija, socialinio gyvenimo, „savų“ nebuvimas. Mane susiranda lietuviai iš užsienio šalių, kur gyvena itin izoliuoti (salose, kalnuose, kalėjimuose), jaučiasi vieniši, neturi su kuo pasikalbėti. Tarp jų yra ir grafomanų, ir tiesiog nerašytojų. Jie rašo labai daug ir labai blogai.

O dabar pakalbėkime apie skirtumus.

Kuo skiriasi grafomanas nuo tiesiog prasto rašytojo?

Grafomanas turi liguistą potraukį rašyti daug ir dažnai, jam nerūpi nei rašymo kokybė, nei skaitytojų susidomėjimas. Prastas rašytojas tiesiog nemoka gerai rašyti, tačiau nebūtinai turi maniją prirašyti daug tekstų.

Skiriasi motyvacija ir suvokimas. Grafomaną pirmiausia žavi pats rašymo procesas ir dažnai nepagrįstas savo talento vertinimas. Jam svarbu rašyti ir publikuoti, nebūtinai sukurti kokybišką kūrinį. Prastas rašytojas gali norėti rašyti gerai, tačiau jam trūksta įgūdžių, žinių ar talento. Jis gali suvokti savo trūkumus arba ne.

Kiekis ar kokybė? Grafomanai dažnai rašo labai daug, sukurdami didelius kiekius prasto turinio. Prastas rašytojas gali rašyti ne tiek daug, bet jo darbai bus žemos kokybės.

Reakcija į kritiką. Grafomanai ignoruoja kritiką arba ją atmeta, būdami įsitikinę savo genialumu: „Pastabos vertingos, bet tai mano kūrinys, nieko nekeisiu.“ Prastas rašytojas gali būti atviresnis kritikai, ypač jei nori tobulėti, arba gali būti pernelyg jautrus ir ją ignoruoja dėl savivertės problemų.

Psichologinis aspektas. Grafomanija siejama su tam tikra psichikos būsena. Prastas rašymas labiau susijęs su įgūdžių trūkumu.

Grafomanas dega noru rašyti ir dažnai yra įsitikinęs savo talentu, nors jo kūriniai yra prasti. Prastas rašytojas tiesiog nemoka gerai rašyti, nepriklausomai nuo jo noro ar savęs vertinimo. Taigi, kiekvienas grafomanas yra prastas rašytojas, tačiau ne kiekvienas prastas rašytojas yra grafomanas. Prastų tekstų rašytojas gali tobulėti, o grafomanui dažnai reikalinga psichologinė pagalba.

Kaip aš atskiriu grafomaną nuo netalentingo rašytojo?

Tikri kūrėjai dažniausiai turi aiškų tikslą – perteikti idėją, papasakoti istoriją, pasidalinti kelionės įspūdžiais, sukelti emociją. Grafomanai rašo daug ir be aiškaus tikslo, tiesiog dėl rašymo proceso.

Pristatymas. Pirmiausia paprašau autoriaus 2–3 sakiniais pristatyti kūrinį, apie ką jis, kokia jo pagrindinė mintis ar idėja. Jei autorius nesugeba to padaryti, tai ryškus ženklas, kad turiu reikalą su grafomanu ar grafomane. Su tokiu autoriumi turiu būti atsargi.

Raštingumas. Jei tekstas parašytas vien lotyniškais rašmenimis, be lietuviškų varnelių ir nosinių, pažeidžiant visas įmanomas kalbos ar gramatikos taisykles, tai tikriausiai grafomanas. Rimtas autorius niekada sau neleis būti toks neraštingas. Pasiteisinimas, kad kompiuteris neturi lietuviškų rašmenų, tėra išsisukinėjimas; mėgstantis rašyti žmogus prieš pirkdamas pasidomės, ar įranga turi lietuvišką abėcėlę.

Vizualinė netvarka. Padrikai išbarstytos pastraipos, skirtingi šriftai, ilgi tarpai tarp žodžių ar raidžių arba sulipę žodžiai – tai ne vien vizualinė netvarka, tai ir netvarka galvoje. Taip pat – nepagarba tų eilučių skaitytojui („tu redaktorė, tu ir sutvarkyk“), elementaraus rašymo etiketo neišmanymas. Žmogus sugalvojo tapti rašytoju staiga arba jam skubiai prireikė parašyti knygą. Kitą dieną jis gali apsigalvoti ir mesti šį užsiėmimą. Taip, panašu į bipolinį sutrikimą.

Kokybė. Kūrybiški tekstai pasižymi tam tikra kokybe – jie yra gerai struktūruoti, turi prasmę, yra įdomūs skaitytojui, labai svarbu – turi aiškią, įdomią pabaigą. Grafomanijos atveju tekstai dažnai būna chaotiški, nelogiški, perkrauti detalėmis, prirašyta daug teksto, o pasakojimas vis neprasideda.

Redagavimas. Rimti kūrėjai įprastai tupinėja aplink tekstą kaip antis apie kiaušinį, rašo ilgai, daug laiko skiria teksto tobulinimui, parašę neskuba atiduoti redaktoriui ar leidyklai. Grafomanai neperžiūri, ką parašė. Padėję paskutinį tašką nori kuo greičiau paleisti savo kūrinį į viešumą (atsikratyti), iš karto ieško redaktoriaus, spaustuvės, influencerio. Jiems nelabai rūpi, kas redaguos, maketuos ar skaitys. Atsainus požiūris į viską.

Atsiliepimai. Kūrybiški tekstai dažnai sulaukia teigiamų atsiliepimų iš skaitytojų. Grafomanijos atveju atsiliepimai dažnai būna neigiami arba visai jų nebūna.

Didybė. Ne pirmos jaunystės grafomanas gyrėsi išsiuntęs rankraštį į leidyklos konkursą, buvo visiškai tikras, kad jį laimės ir „knyga bus išspausdinta“. Tuo metu komisija skaitydama kone spjaudėsi – tokios šlykščios rašliavos dar nebuvo mačiusi. Užtikrintumas savo talentu būdingas visiems grafomanams.

Poveikis. Kūrybiški tekstai gali turėti įtakos kitiems žmonėms, keisti jų požiūrį, įkvėpti, daryti juos geresnius. Grafomanijos atveju tekstai dažniausiai nedaro jokio poveikio.

Riba tarp kūrybiškumo ir grafomanijos miglota. Kas vienam atrodo kūryba, kitam atrodo nevertinga. Jei labai daug rašote, nebūtinai tai rodo grafomaniją. Daugelis sėkmingų rašytojų yra labai produktyvūs ir kasmet išleidžia po knygą ar daugiau. Produktyvusis laikotarpis gali trukti kelerius ar net keliolika metų, paskui jis natūraliai išaugamas, nes ir pats autorius pereina į kitus gyvenimo etapus, jį ima dominti kiti klausimai, kita veikla.

Kuo pavojinga grafomanija ir prasti tekstai?

Internetas grafomanams ir vidutinybėms suteikė neįtikėtinas galimybes. Reikšti savo mintis tapo taip paprasta – nereikia rašymo įgūdžių, rašytojo talento ar leidėjų sutikimo. Saugu reikšti net absurdiškiausias mintis. Nekokybišką turinį įvyniojus į „skaudžios asmeninės istorijos“ ar „Lietuvoje to dar nebuvo“ popierėlį, galima pasiekti labai plačią auditoriją. Norisi ir uždirbti, todėl leidžiama popierinė knyga.

Per dideli kiekiai prastos kokybės tekstų mažina bendrą visuomenės kultūrinį lygį bei raštingumą. Man neramu dėl vaikų ir jaunų žmonių, kurie, skaitydami gramatiškai nesušukuotus, nestilingus, medinius tekstus, nejučia iš jų mokosi. Leidyklų rengiami knygų skaitymo konkursai, maratonai, čempionatai, rekordai, kas perskaitys daugiau, – pirmiausia dėl kiekybės. Kuo daugiau turėkite, mums reikia uždirbti. Pirkite knygą dėl gražaus viršelio veido. Galite ir neskaityti.

Galbūt Lietuvoje veikia per daug leidyklų. Mes neturime tiek gerų autorių, vertėjų, redaktorių, o profesionalai visų leidyklų aptarnauti nespėja. Tačiau leidyklos leidyklėlės turi ką nors leisti ir iš ko nors gyventi, tad leidžia prastai parašytas, prastai išverstas, prastai suredaguotas arba nesuredaguotas knygas, kurias paskui skaito vaikai, paaugliai, jauni žmonės. Jie prisiskaito turinio, kalbos taisyklingumo, stiliaus prasme prastų knygų ir paskui patys mėgina tapti... prastų knygų rašytojais.

© Eugenia Pankiv / Unsplash

Kritiškai nemąstantieji vis dar mano, kad knyga visada yra gėris ir vertybė. Jie nepagalvoja, kad knygos tekstas gali būti blogai parašytas, blogai išverstas, blogai suredaguotas. Jie mano, kad išspausdinta knyga – automatiškai tobula. Jie irgi nori padovanoti žmonijai ką nors gero ir tobulo. Jie tiki, kad knygas rašo ne bet kas. Knygos autorius visada yra ypatingas, protingas, autoritetas. Gal todėl ne patys raštingiausi ir nelabai turintys ką pasakyti asmenys taip veržiasi leisti knygas – kad kam nors įrodytų esą protingi, šio to pasiekę, pranašesni už kitus, sustiprintų savivertę, pelnytų visuomenės pagarbą, autoritetą.

Išleidusieji kokią nors didesnio atgarsio sulaukusią knygą paskui sunkiai nulipa nuo leidybos konvejerio. Kaip dainininkams, sudainavusiems vieną gerą dainą, sunku nulipti nuo scenos ir jie kepa daineles vieną po kitos, tikėdamiesi pakartoti sėkmę, taip ir rašytojams sunku sustoti rašyti, nors pasakyti jau nebeturi ką, jų „prisukimas baigėsi“. Ypač subtili konkurencinė kova vyksta tarp jausmingų romanų rašytojų, – jautriai reaguoja tos, kurios kadaise buvo pirmosios, plačiai išgarsintos, paskui pasijunta užgožtos, nustumtos ir mėgina išstenėti dar vieną šedevrą, kad varžovėms pasakytų: „Ei, traukitės, aš niekur nedingau.“

Kartais dėl prastų, grafomaniškų knygų atsiradimo kaltos ir didžiosios leidyklos, kurių sutartys įpareigoja vienos sėkmingos knygos autorių parašyti dar dvi ar tris, nes leidykla žino, kad pirma gera knyga padeda inerciškai parduoti kitas tris ar penkias, net labai prastai parašytas, – praeis keleri metai, kol skaitytojai praregės, kad autorius, pasirodo, jau seniai nebeturi ką pasakyti ir kiša jiems visišką šlamštą.

Pasak psichoanalitikų, nepagrįstas troškimas sukurti ir visiems įteikti jokios kritikos neatlaikantį produktą gali būti atėjęs iš vaikystės, kai mažylis, išstenėjęs ką nors į naktipuodį, sulaukdavo džiaugsmingų ovacijų ir paskatinimų. Augant šis veiksmas įgyja kitas formas – vėl norisi be didelių intelekto pastangų iškepti „š“, visiems parodyti ir išgirsti aplodismentus.

Supraskite teisingai: visi turi teisę rašyti. Visi tekstai turi teisę egzistuoti. Užrašų knygelėje ar kompiuteryje. Geri, prasti, didžiulės apimties, lėkšti, grafomaniški, parašyti vienu prisėdimu ir sunkiai išgimdyti. Kokybės ir prasmės klausimas iškyla, kai autorius sugalvoja, kad jo kūrybą – tai, ką jis rašaliojo daug metų ir dėjo į stalčių, – privalu paversti popierine knyga. Autoriai man taip ir rašo: „Prisikaupė užrašų, noriu išleisti“. Jiems atrodo, kad vienintelis geriausias būdas sutvarkyti savo minčių kratinį – sušluoti į krūvą ir atiduoti į spaustuvę. Ne kiekvienas susimąsto, kam to reikia, kam tai įdomu, ir kad užrašai, kaip dienoraštis ar šeimos nuotraukos, turi teisę likti ramiai gulėti stalčiuje.

Rašytojų sąmoningumo testas

Dėl vienadienių, išliekamosios vertės neturinčių ir neunikalių (kažkur jau skaitytų) kūrinių bei jų autorių tuštybės pasaulyje kertami medžiai, žalieji Žemės plaučiai, keičiasi planetos klimatas, kasmet vis labiau kenčiame mes patys. Visiems, norintiems išleisti popierinę knygą, pirma mintis turėtų būti ne apie tai, kiek kainuos redagavimo ar spaustuvės darbai, o apie tai, kiek jų įnoriai kainuos gamtai.

Kartą paskambino truputį (ne per daug) žinoma autorė ir paprašė, kad skubiai suredaguočiau jos poeziją, nes „gerbėjai labai laukia knygos“. Žinojau, kad ši autorė pasisako prieš Lietuvos medžių kirtimą, dalyvauja tam tikrame žaliajame judėjime, – todėl mane pribloškė ir labai nuvylė, kad už gamtos išsaugojimą kovojančios aktyvistės kova yra nenuoširdi, neįsisąmoninta, ji nekelia žaliųjų reikalavimų sau. Matyt, saugoti gamtą turi kiti, o ji dėl savo kūrybos pasiryžusi iškirsti visą medžių parką.

Apie internetinius gerbėjus, raginančius išleisti knygą, irgi girdžiu dažnai. Tų gerbėjų gal tik saujelė, bet neadekvačiai save vertinantiems rašeivoms jie prilygsta milijoninei auditorijai. Vos keliolika feisbuko sekėjų yra rimtas rodiklis, variklis, padedantis autoriui įtikėti savo (neegzistuojančiu) rašytojišku talentu ir svarba literatūros pasaulyje. Autorius su savo tuštybe mėgina pasislėpti už tariamų gerbėjų tariamų reikalavimų – ne dėl savęs jis taip stengiasi, o dėl jų. Saujelė anonimų numirs, jei jų nepašersi savo popierine knyga.

Norėjau tai autorei pasakyti, kad gerbėjai – jeigu jie nuoširdūs – skaitys jos poeziją ir soc. tinkluose, ir SMS žinutėje, ir perrašinės ranka į sąsiuvinius, ir net užsirašinės ant delno, – kam tiražuoti šlamštą popieriniu formatu? Bet vesti į protą buvo jau per vėlu.

Į atsitiktinių interneto praeivių replikas ir pažadus atsižvelgiama, sakyčiau, pernelyg rimtai. Nereikia pamiršti klaidinančio, jau anekdotu tapusio socialinių tinklų efekto, kai žygeivių paskyroje į būsimą žygį entuziastingai užsirašo 100 keliautojų, išvakarėse jų lieka dvidešimt, o žygio dieną „susirenka“ tik du.

Tas pat ir su būsimos knygos pirkėjais iš interneto platformų – pseudogerbėjais, kurių nuoširdumu patikėjote, nes norėjote patikėti. Kažkas nerūpestingai lengva ranka, gal iš mandagumo ar gailesčio, mestelėjo: „Išleisk knygą, pirksiu“, o kai nuverčiate kalnus – atliekate visus knygos rengimo darbus, išleidžiate krūvą pinigų, knyga išspausdinta ir esate pasiruošę ją išsiuntinėti visiems norintiems, – paaiškėja, kad norinčiųjų nėra ir nebuvo. Pirkėjai, kurie rikiavosi į virtualią eilę prie jūsų kūrybos tomelio, išgaravo kaip dūmas.

Kai kurie žmonės paprasčiausiai mėgsta atrodyti aukštųjų menų žinovai, gilūs vertintojai ir palaikytojai, jie seka dar bent šimtą tokių autorių kaip jūs ir mandagiai žada pirkti jų knygas taip pat. To niekada nepamirškite. Nepervertinkite internetinių draugysčių, lengvai dalijamų liaupsių ir pažadų. Kita moteris, turinti beveik 10 tūkst. draugų feisbuke, nutarė savo lėšomis išleisti knygą, mat apskaičiavo, kad su tokia auditorija sumanymas atsipirks. Tūkstančiai „draugų“ entuziastingai palaikė autorę ir „nekantriai laukė“, kada galės įsigyti knygą, o po metų ji man prisipažino, kad pardavė tik... 30 egzempliorių. Dalis užsisakiusiųjų neatėjo atsiimti siuntinio iš paštomato, knygos grįžo autorei.

Iš didelio debesies mažai lietaus. Spėju, taip nutiks ir popierinei gamtos aktyvistei, kuriai dėl didelio užimtumo padėti atsisakiau. Kokia „nuoširdi“ jos kova už žalią Lietuvą, tokie „nuoširdūs“ ir jos gerbėjai. Ir dar viena priežastis pamąstyti apie beribę žmogaus tuštybę, kai asmeniniai tikslai ir troškimai pridengiami ir pateisinami publikos ažiotažu bei palaikymu (kurių iš tikrųjų nėra).

Raginu autorius ir kitus veikėjus, ketinančius leisti knygą, blaiviai vertinti savo kūrybą ir auditorijos reakcijas, jausti didesnę atsakomybę už savo veiksmus ir rinktis pažangesnius – skaitmeninius – kūrybos platinimo būdus. Publikuokitės interneto paskyrose, turėkite savo interneto svetaines, tinklaraščius, vaizdo kanalus, dalyvaukite poezijos pavasariuose, renkite ir populiarinkite autorinės kūrybos vakarus. Yra daugybė nepopierinių būdų pranešti pasauliui apie save.

Aš atsisakiau minties išleisti savo knygą, nors sukuosi tarp leidėjų ir išsispausdinti būtų nesudėtinga. Pagavau save vis dažniau galvojančią, kiek dėl mano užgaidos reikėtų iškirsti gyvų medžių. Kiek jų iškertama kasdien?! Ar verta? Ar aš to verta? Ar noriu leisti niokoti gamtą, o paskui sėdėti sandėlyje tarp neišparduotų knygų ir galvoti, kur jas dėti? Ar turėsiu moralinę teisę piktintis dėl sparčiai kertamų lietuviškų girių? Ar iš viso turėsiu teisę kam nors priekaištauti?

Taip filosofuodama prisiminiau, kad neblogai sekasi rinkti auditoriją virtualioje erdvėje. Tinklaraščio išlaikymas mažiau kainuoja, gyvi tekstai plinta greičiau, aš galiu bet kada juos papildyti ar pataisyti. O svarbiausia, virtualioje erdvėje vietos užtenka visiems. Ir gerų, ir prastų tekstų rašytojams, ir grafomanams.

Tegu gyva knyga tampa patraukliu, pažangiu XXI a. knygos formatu, naująja norma.